Esu trisdešimties su trupučiu vyras, nevedęs, bet šiuo metu aktyviai ieškantis draugės. Mano noras, atrodytų, yra absoliučiai normalus ir paprastas – susirasti žmoną, sukurti įprastą šeimą, susilaukti vaikų. Kas čia keisto, nenormalaus, nesveiko? Nieko, absoliučiai nieko.
Taigi, kadangi dabar egzistuoja tam tikri visiems žinomi karantino apribojimai, paieškas vykdau daugiausia internete (susitikti, jeigu vienas kitam patiksime, laisvai galima bus ir po karantino). Ieškau aktyviai, rašau daug, bendrauju daug, bandau įvairius variantus įvairiose daugeliui žinomose pažinčių svetainėse ar socialiniuose tinkluose.
Ir pastebėjau, kad daugiau nei 70 proc. man atsakančių merginų ar moterų būna išsiskyrusios arba jau turinčios vaikų. Man, kaip žmogui, norinčiam turėti savo šeimą su savais vaikais, toks variantas nėra tinkamas.
Čia jau reikia užbėgti galimiems užsipuolimams už akių, nes aš jau įsivaizduoju, kaip kai kurie ar kai kurios, vos perskaitę sakinį „toks variantas man nėra tinkamas“, pradeda nervingai gniaužyti kumščius. Ne, aš nesmerkiu merginų, kurios išteka turėdamos vaikų, nesmerkiu vaikinų, kurie veda turinčias vaikų. Jeigu žmonėms tai tinka – jų valia, jų pasirinkimas. Jie tam turi teisę.
Bet ir aš lygiai taip pat turiu teisę pareikšti, kad toks variantas yra netinkamas MAN asmeniškai, MANO gyvenimui.
Lygiai taip pat, kaip nenorėčiau kurti gyvenimo su išsiskyrusia. Negaliu smerkti tų, kurie tuokiasi po skyrybų – jų pasirinkimas, jų teisė laisvoje šalyje. Bet man asmeniškai gyventi santuokoje, kurios nepalaimins bažnyčia, yra netinkamas variantas. Užaugau tikinčioje šeimoje, esu katalikas, praktikuojantis, ir manau, kad turiu teisę norėti sukurti santykius pagal savo religines pažiūras.
Taigi, įžanga gavosi ilga, bet jau praktiškai ir priėjome prie paties įdomumo: viename populiariausių socialinių tinklų, pažinčių grupėje, kur, atrodytų, viskas normalu ir tikslinga – žmonės renkasi turėdami tikslą susipažinti, įkėliau savo nuotrauką, trumpą prisistatymą, parašiau, kad noriu susipažinti ir taip toliau – na, jūs žinote, kaip tai daroma. Pabaigoje buvo trumpas sakinukas – „išsiskyrusios su vaikais nedomina“.
Kodėl pasirinkau tokį kriterijų? Kaip jau minėjau anksčiau – pastebėjau, kad panašiais atvejais apie 70 proc. parašančių/atsakančių moterų ar merginų būna tos, kurios turi vaikų. Kadangi man toks variantas netinka, norėdamas taupyti brangų ir savo, ir vienišų mamų laiką, iš karto įvardinau tokį išankstinį kriterijų. Kad 70 proc. potencialiai norinčių parašyti merginų nevargtų be reikalo, negaištų savo brangaus laiko ir negaišintų manęs.
Taip, man parašė kelios laisvos merginos. Dėkui joms – smagu, bendraujame įdomiai, gal su kuria nors viena iš jų nusistovės kažkoks artimesnis bendravimas ir po visų apribojimų nuves iki realių susitikimų, bendravimo už interneto ribų. O ten jau bus kaip bus.
Bet kokie pasipylė komentarai, bent jau didžioji dalis!
Šimtai komentarų, telefonas beveik be perstojo pranešinėjo apie naują komentarą po mano įrašu tame socialiniame tinkle. Negatyvo audra, piktos reakcijos į absoliučiai nekaltą mano įrašą buvo tiesiog vertos gilios psichologinės studijos!
Didžioji dalis rašančių buvo merginos, nors pasitaikė ir vaikinų. Nesilankiau visų jų anketose – neturiu tiek laiko, bet net jų neatsidarius nemažoje dalyje nuotraukų buvo matyti jaunos mamos su savo vaikais. Bet į komentarus atsakinėjau – pačiam buvo įdomu, kai į emocines pamazgas atsakai kultūringai, be pykčio, argumentuotai, ir tokia negatyvo pilna persona arba nesuranda ką atsakyti, arba pasipiktina dar baisiau ir agresijos išlieja dar daugiau.
Iš karto tapau pačiu blogiausiu žmogumi pasaulyje – negražus, baisus, kvailas, nesveikas, senas (30 su pliusu metų – ir jau senas!), mamyčiukas, lepūnėlis, niekšas, padugnė, savaime aišku – senbernis, ir kitokie pasisakymai skriejo mano atžvilgiu kaip akmenys. Tu niekada nevesi, tavęs niekam nereikės, tu nevertas turėti savo vaikų jei nenori svetimų, į tave aš ir be vaikų būdama nežiūrėčiau, eik ieškoti senmergės, eik ieškoti nekaltos keturiasdešimtmetės, tu nekenti vaikų (o siaube, jeigu nori turėti savo vaikų, o ne svetimų – tai čia reiškia, kad nekenti vaikų? Įdomūs logikos vingiai), svajoji apie neįmanomus dalykus (sukurti šeimą ir turėti savo vaikų – neįmanomas dalykas? o kaip dauguma tai padaro?). Žodžiu, emocinis srautas be rimtos faktinės argumentacijos.
Taigi, išlindo kažkokie labai tamsūs ir negatyvūs dalykai, kurie šiaip nutylimi, maskuojami, apie juos nekalbama. Ir eilinį kartą pasitvirtino – ši tema dėl kažkokių priežasčių turi būti tabu. Tiesiog turi būti neliečiama pagal nutylėjimą, „by default“. Jeigu kas nors išdrįsta įvardinti grynai savo asmeninius kriterijus, ko nori gyvenime, netgi nesmerkdamas kitų – viskas, toks žmogus sulaužė kažkokią labai baisią nerašytą taisyklę, ir jo atžvilgiu gali būti naudojami visi bjaurūs epitetai ir išvartymai, kaip jis „nekenčia vaikų“ ar „nekenčia moterų“, kad tik jis būtų sumaišytas su purvais, nedrįstų daugiau kelti savo varganos galvos!
Kyla logiškas klausimas – dėl ko? Juk jeigu matai, kad žmogus įvardijo kriterijus, kurių tu neatitinki – labai paprasta tiesiog praleisti tokią žinutę ir nekreipti į tai dėmesio. Aš irgi labai dažnai matau, kaip merginos pažinčių puslapiuose užrašo „N-37“ arba „tik iki 25“, bet kažkodėl niekada, absoliučiai niekada nekilo noras piktintis, kad neatitinku to žmogaus kriterijaus, ir pradėti rašinėti „tu baisi, tu senmergė, tu nevykėlė, nieko nerasi, taviškiai stovi prie parduotuvės su bambaliais“ ir panašaus lygio negatyvą. Neatitinku kriterijų – merginos valia, ką aš jai įrodinėsiu. Jos teisė rinktis tai, kas jai priimtiniau.
Ir merginų atžvilgiu – pasiskelbus, tarkim, kad ieškai nuo 25 iki 35 metų, tokios negatyvo bangos nebus.
Tiesą sakant, panašaus amžiaus merginos ir yra mano „tikslinė auditorija“ antros pusės paieškoms, ir ne kartą esu atvirai įvardijęs, kad būtent tokio amžiaus merginos ieškau. Bet kažkodėl šis kriterijus nė kiek neerzina, nesukelia tokio negatyvo. Bet parašius, kad domina tik be vaikų (kas irgi yra kriterijus) – reakcija būna visai, absoliučiai kitokia!
Ir tada dažniausiai ieškoma prie ko prisikabinti tyrinėjant pasiskelbusiojo išvaizdą, amžių, gyvenimo būdą, pomėgius. Einama į anketą pasižiūrėti nuotraukų, gal pavyks rasti kokio „kompromato“, o jeigu pavyksta rasti kažką labai baisaus, tarkim mašinos ar katino nuotrauką – tai iškeliama į viešumą dar prikuriant kažkokių baisių dalykų, tarkim „mašina supuvusi“ arba „senbernis su katinu“. Žodžiu, tinka viskas, absoliučiai viskas, kad tik pažeminti „neteisingus pasirinkimo kriterijus“ paskelbusįjį!
Gerai dar, kad rašau be klaidų, su visomis nosinėmis ir kableliais – net neabejoju, kad būtų ieškoma „baisių problemų ir niekšingumo įrodymų“ netgi gramatikoje.
Aišku, labai lengva suprasti, kad tai tiesiog psichologinis dorojimas, pjudymas ir daugiau nieko. Esu garantuotas, kad jeigu prisistatyme nebūtų to absoliučiai nekalto prierašo „išsisikyrusios su vaikais nedomina“, tai nebūtų 90 proc. neigiamų pasisakymų ir šimtų agresyvių komentarų, nes iš jų praktiškai visi su retomis išimtimis būna vienaip ar kitaip susiję su vaikų tema. Garantuoju, kad tada neužkliūtų nei išvaizda, nei amžius, nei darbas, nei pomėgiai – būtų ramu. Aišku, tada 70 proc. parašiusiųjų būtų vienišos su vaikais, tada be reikalo reikėtų gaišti savo ir jų laiką... Bet būtų ramu, būčiau geras!
Dar daugiau – labai įdomu, kaip būtų sureaguota į prisistatymą su prierašu „vienišos mamos, laukiu jūsų žinučių, susipažinkime!“. Ar ir tada tapčiau visų pasaulio nuodėmių, viso įmanomo žmogiško blogio ir pačios baisiausios išvaizdos įsikūnijimu? Įdomus klausimas. Nebandžiau, bet įtariu, kad ne.
Aš, aišku, tikrai nesiruošiu sakyti, kad visos išsiskyrusios ir turinčios vaikų yra tokios. Buvo tokių, kurios mane palaikė, ir manau absoliuti dauguma buvo tokių, kurios tiesiog nelindo, pamatė kad manęs jos nedomina – ir ramiai apėjo mano įrašą negaišdamos savo laiko. Noriu pasakyti visai ką kitą – netgi mažuma, kai ji garsiai rėkia, tampa labai ryškiai pastebima.
Ir kažkodėl būtent ši tema atidaro tokią negatyvo Pandoros skrynią? Juk paskelbus, kad ieškai merginos nuo 25 iki 35 metų, tokia „aktyvi mažuma“ tikrai neatlėks skleisti negatyvo. Bet kodėl? Kas kitaip su šia tema, kodėl nenorėti išsisikyrusios su vaikais yra tabu?
Nesu joks psichologas, bet iš elementaraus išsilavinimo ir gyvenimo patirties puikiai žinau vieną dalyką – kai žmogus puola, jis jaučia vidinį nesaugumą. Puolimas – tai gynybos forma. Nuo ko reikia gintis, kas tokio grėsmingo yra kažkokio visai nepažįstamo vaikino žodžiuose „išsiskyrusios su vaikais nedomina“?
Aišku, tokiais atvejais yra pasakoma, kad užsipuoliau tave nes „TU esi kvailys, negražus, senbernis, idotas, niekšas ir panašiai“ netgi žodis „užsipuoliau“ yra nevartojamas, pakeičiamas eufemizmu „pasakiau tau tiesiai į akis“, bet yra viena amžina teisybė – žmonės retai kada taip jautriai reaguoja dėl svetimų problemų. Dažniausiai nereaguoja niekaip.
Visi šitie „negražus, kvailys, idiotas“ yra dažniausiai išsitraukiami tada, kai tas kitas žmogus užkabina kažką aktualaus tau. Gal tas žmogus net nėra baisus, nėra idiotas (kažkaip abejoju, ar esu gražesnis/negražesnis nei dauguma vaikinų, ar protingesnis/kvailesnis nei dauguma žmonių), bet labai norint, puikiai galima žmogų tokiu „padaryti“. Jeigu jis sulaužė kažkokią nerašytą taisyklę, užkliudė kažką, apie ką dauguma nenori kalbėti, nutyli. Kyla klausimas – KĄ BŪTENT?
Tarsi būčiau sudaužęs kažkokias paskutines viltis. Juk yra daugybė vaikinų, kuriems merginos su vaikais yra priimtinos, jie draugauja su jomis, veda jas, augina jų vaikus kaip savo. Nuostabu! Kam taip piktai reaguoti į pavienius tokius kaip aš, kurie atvirai pasako, kad nori auginti savo vaikus ir turi tam teisę? Pasaulis dėl to sugriuvo?
Aišku, drama nėra drama, jeigu nėra tęsinio – kitą rytą lygiai ten pat, po tų visų pagiežos kupinų žinučių, nutariau pabūti geras ir ištaisyti santykius. Kadangi interneto pažintyse labai madinga rytais linkėti „skanios kavytės“, tai ir aš, kadangi nelaikau pykčio savyje, parašiau gana gražią ir kultūringą, nieko neįžeidžiančią ir pozityvią viešą žinutę: „Labukas rytukas! Skanios kavytės ir geros dienelės visiems, ypač vienišoms su vaikais!“
Jūs jau turbūt įsivaizduojate reakcijas! „Tu ką, tyčiojiesi? Kaip čia dabar suprasti? Jis vėl čia!“ ir panašiai. Tai kyla logiškas klausimas – kiek vidinės agresijos reikia turėti savyje? Ir dėl ko? Kas visa tai sukelia?
Būtų įdomu paskaityti jūsų nuomones. Gal ir jūs buvote panašiose situacijose? Labiausiai domintų atsakymas į klausimą, kas čia tokio baisaus panašiais atvejais yra užkliudoma, kad atsiskleidžia tokios tamsios žmogiškos pusės.
Artėja šventės, noriu palinkėti visiems laimės, džiaugsmo, ir to, kas dabar labiausiai aktualu – sveikatos. Ypač vienišoms merginoms su vaikais – suprantu, kad jums gyvenime nelengva, vaikus auginti vienai yra sunku. Nors prie altoriaus vestis neplanuoju, noriu palinkėti stiprybės jums, o jūsų vaikams – atrasti savo gyvenimo kelius. Būkite laimingos ir laimingi. Iki sekančių kartų!
