Tikrai patogu ir praktiška – nei eilėse stovėti, nei bacilomis su kitais mainytis. Nėra jokių darbo valandų – kad ir gulėdama vonioje gali rinkti dovanas namiškiams ar sau.
Perku ir iš užsienio – dažniausiai Kinijos, ir iš Lietuvos gamintojų, ir iš prekybos tinklų. O visai neseniai aptikau ir virtualias padėvėtų drabužių bei naudotų daiktų prekybos vietas.
Seniau užsukdavau į naudotų drabužių parduotuves, nes tikrai vertinu tvarumą, man rūpi aplinkosauga, esu prieš vartotojiškumą.
Bet karantino laikotarpiu pastebėjau vieną tendenciją – naudotų daiktų kainos verčia išsižioti.
Galiu pasakyti tiek – jei tikitės rasti dėvėtą drabužį už 5 eurus, nebesvajokit. Tokio beveik niekur neberasit. Nešiotų striukių ar paltų kainos – 30-60, o kai kur – ir 200 eurų. Tuo metu nauja striukė ar paltas per išpardavimus kainuoja vos 49.
Batai – panašiai. Žieminių kainos – apie 30-70 eurų. Net vasarinių šlepečių be 15 eurų nerasi padoresnių. Nešiotų! Už kokius 6 eurus rasi nebent nudrengtą batų porą, kaip iš močiutės palėpės ištrauktą.
Nesuprantu, kur lietuvių logika? Pirko už 60 naujus, drožė du metus, dabar parduoda už 40. O visokie smulkesni dėvėti daiktai apskritai tik pora eurų pigesni. Bet jei dar su siuntimo kaina, tai tas pats, kas naują nusipirkti.
Tai kur čia tau bus norinčių gelbėti planetą ir delfinus? Kur tau nesiverš banda į prekybos centrus, jei ten naujos prekės su akcija pigiau už dėvėtas kainuoja!
Tikrai nekalbu apie vintažinius ir senovinius, antikvarinius daiktus, kuriuos medžioja kolekcionieriai ir kurių kainos su kiekvienais metais tik auga.
Aš turiu omenyje paprastas sezonines kelnes ar paltą, prie kurių aprašymo dažniausiai būna: „Su nedideliais defektais, užtrauktukas neveikia, bet tai nešiojimui netrukdo.“
Dar vienas dalykas, kuris mane labai stipriai nuliūdino, tai pardavėjų melagystės: „Nešiota, išaugta, netiko dydis, dovanota“.
Kai kurie nupirkti drabužiai netgi buvo neišskalbti, chemikalų ir padėvėtų parduotuvių kvapo įsigėrę. Gerai, kad bent parduotuvės kainas nuplėšė. Tai jau ne komercija, o pasityčiojimas.
Viena vertus, reikia džiaugtis, kad lietuviai prikelia daiktus kitam gyvenimui. Iš mūsų gebėjimo „perdirbti“ galėtų pasimokyti kitos vartotojiškos pasaulio tautos.
Žaviuosi grupėmis, kuriose žmonės dalinasi nuotraukomis, kaip senus išmestus baldus prikelia naujam gyvenimui. Kaip sakoma, vienam šiukšlė, kitam – lobis.
Bet, žmonės mielieji, mes tikrai perlenkiam lazdą su naudotų daiktų kainomis! Šiukšles pardavinėjam perlų kainomis!
