Aš ištekėjusi. Vyras turi mažametę dukterį iš pirmosios santuokos. Savų neturime. Sunku apie tai kalbėti, bet kol kas visos pastangos bergždžios.
Žinoma, jis išlaiko savo vaiką, tai normalu. Ir du kartus per mėnesį savaitgaliais pasiima mergaitę pas mus. O čia ir prasideda problemos.
Kas kartą, kai artėja savaitgalis su vyro dukra, aš pradedu erzintis. Mūsų santykiai su vyru puikūs, bet kai tik ateina laikas paimti jo dukterį pas mus, mane net purtyti pradeda.
Prisipažinsiu: nerandu su ja bendros kalbos, ir iš viso nemoku bendrauti su vaikais. Todėl tą savaitgalį aš nė kiek nepailsiu ir neatsipalaiduoju.
Vyras pastebi, kad aš būnu ne tokia, kaip visada, bet įsitikinęs, kad viskas dėl to, jog neturiu savo vaikų ir nemoku su jais elgtis.
Iš tiesų aš dar esu ir labai pavydi – o tas vaikas vis dar sieja mano mylimą vyrą su jo buvusiąja. Kažkaip neduoda ramybės man mintis, kad ji gali užsimanyti jį susigrąžinti, nes ji buvo skyrybų iniciatorė.
Ir nereikia man sakyti, kad jeigu myli žmogų, tai mylėsi ir jo vaiką. Būtų visai kitaip, jei mano vyras būtų vienišas tėvas, ir aš jo dukrai turėčiau atstoti mamą. Arba jeigu pati turėčiau vaiką – tuomet, manau, priimti svetimą būtų lengviau.
O dabar ta mergaitė man nuolat primena ne tik tai, kad aš neturiu vaikų, bet ir jos mamą, mano vyro buvusiąją, kurios kuo toliau, tuo labiau nekenčiu.
Matau, kad mano vyras dievina dukterį, tad nenoriu jam tiesiai šviesiai pasakyti, ką jaučiu.
Prasitariau vienai kitai kolegei ar draugei – prisiklausiau visokiausių „patarimų“. Nuo „vaikas juk nekaltas“ ar „reikėjo susirasti vyrą, neturintį vaikų“ iki „tai juk jo kraujas, privalai priimti vaiką“. Bet lengva pasakyti, sunku padaryti – tad tokius patarimus ir dalija tie ar tos, kurie nėra patyrę panašios situacijos.
Arba mano „mėgstamiausias“: „Tu žinojai, ką darai, pati pasirinkai šį vyrą“. Taip, aš žinojau, ką renkuosi, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Niekada nemaniau, kad jo vaikas taip stipriai paveiks mano ramybę.
Skaičiau internetinėse grupėse, kaip moterys sprendžia panašias problemas, kai reikia priimti ir pamilti vyro vaikus iš ankstesnės santuokos. Pastebėjau, kad nesu vieniša – nemažai moterų kankinasi. Ir dažnai tai tampa šeimos barnių ar net skyrybų priežastimi. Pas mus, ačiū Dievui, dar ramu, bet nežinau, kaip bus toliau.
Man nereikia patarimų, kad jei esu tokia pavydi, turėčiau mesti vyrą ir susirasti bevaikį, nebuvusį santuokoje. Nenoriu girdėti, kad esu egoistė ir tampu kliūtimi vyrui normaliai bendrauti su savo vaiku.
Aš noriu pamilti jo dukterį. Noriu, kad mūsų būsimi vaikai mylėtų savo seserį, ir ji juos. Tad noriu nuoširdžių patarimų, kaip man ją „prisijaukinti“, kaip perlipti per save ir užgniaužti pavydą vyro buvusiajai. Ar tai įmanoma?
Norėčiau išgirsti istorijų, kurios leistų patikėti, kad taip, tai įmanoma.
