Susituokėme dar būdami studentai. Kartu kūrėme savo gyvenimą, kartu įveikėme kliūtis, bėdas ir negandas, kartu džiaugėmės pasiekimais ir tikėjomės šviesios ateities.
Dažnai projektuodavome ateitį, svajojome apie tai, kaip gyvensime, kai sulauksime vidutinio amžiaus ar išeisime į pensiją.
Žmona man buvo tokia artima, kad net įsivaizduoti negalėjau, jog tarp mūsų gali atsirasti praraja.
Prieš 16 metų mums gimė dukra. O prieš 7 metus susilaukėme dar vienos gražuolės.
Labai didžiavausi savo šeima ir buvau labai laimingas, galėdamas ja pasirūpinti. Nežinau, ar buvo laimingesnis vyras už mane. Nors daug ir sunkiai dirbau. Kartais dviejuose, o kartais ir trijuose darbuose.
Iki akimirkos, pakeitusios mano gyvenimą.
Maždaug prieš du mėnesius pirmą kartą, net pats nežinau, kodėl, pažvelgiau į savo žmonos telefoną. Nuo to momento man pažįstamas pasaulis nustojo egzistuoti.
Užtikau susirašinėjimą su nepažįstama moterimi, iš kurio supratau, kad mano žmona yra neabejinga kitam vyrui. Ji tos moters teiravosi, ar jis jos ilgisi ir ką galvoja apie bendrą vaiką!
Viskas tapo aišku. Vienareikšmiškai. Bet norėjau, kad ji pati patvirtintų košmariškiausias mano prielaidas. Ir ji tai padarė. Sunkiai, su ašaromis, bet nuoširdžiai.
Nuo to momento aš ne gyvenu, bet egzistuoju. Manyje mirė noras gyventi, kažko siekti, apskritai ką nors daryti.
Jau trečias mėnuo, kaip taip jaučiuosi. Prisidėjo nepaaiškinamos sveikatos problemos, bet į jas nekreipiu dėmesio.
Paaiškėjo, kad prieš trejus metus žmona užmezgė romaną su kolega, kuris taip pat buvo vedęs.
Pasirodo, aš jai skyriau per mažai dėmesio, buvau bejausmis. Puikiai atsimenu tą laiką. Griebiausi bet kokio darbo, kad tik šeimai nieko netrūktų – taip, sutinku, neliko jėgų ir laiko žmonai, jos poreikiams. Banalu, tačiau tokių istorijų yra milijonai, aš nesijaučiu išskirtinis – tačiau nuo to man ne lengviau.
Neseniai romanas, pasak žmonos, baigėsi. Tačiau ji taip nenorėjo paleisti to vyro, kad bandė ieškoti būrėjų pagalbos – būtent susirašinėjimą su kažkokia „būrėja“ aš ir perskaičiau.
Negaliu net apsakyti, kaip jaučiuosi. Ir taip jau trečią mėnesį. Žmona kiekvieną dieną verkia. Sako, kad tik dabar supratusi, jog esu jai brangiausias žmogus, neištvers, jei ją paliksiu.
Jaučiuosi patekęs į aklavietę. Nenoriu su ja skirtis, nes vis dar myliu. Bet ir pasitikėti nebegaliu.
O ji, matau, kankinasi. Jaučiasi kalta, bet nori mano pagalbos, kad ištraukčiau mus abu iš šitos skylės. Tik aš tam visai neturiu jėgų.
Atsiprašau už išpažintį. Man tiesiog reikėjo kam nors išsisakyti. Neturiu su kuo apie tai pasikalbėti.
Nesitikiu patarimo ar užuojautos. Vien tik neviltis ir tuštuma.
