Ji augo žavėdamasi tėvų istorija, nes tėvas būdamas iš labai skurdžios šeimos ir turėdamas vos kelių klasių išsilavinimą dėl mylimosios naktimis dirbo kroviku, o dienomis vežiojo žmones – jis buvo pasiryžęs uždirbti tiek pinigų, kad Gintarės mamai, gerbiamai gydytojai iš turtingos šeimos, nebūtų gėda jį mylėti.
Merginai užaugus istorijos apie tėvų meilės pasaką buvo sekamos net su detalėmis: Gintarės tėvas valgė grikius, o visus uždirbtus pinigus leisdavo prabangiems pasimatymams restoranuose, prie kurių buvo pratusi jo mylimoji.
Jis net sutaupė geram automobiliui, šiek tiek brangesniam, nei važinėjo jo būsima žmona. Vėlgi tik tam, kad ji jo negailėtų, neišlaikytų, o, priešingai, pasitikėtų ir žavėtųsi juo.
Metai bėgo, Gintarės tėvas atsistojo ant kojų ir tapo verslininku, visos šeimos šventės praeidavo pompastiškai: su šimtu rožių mylimoms moterims ir maloniomis staigmenomis.
Tokia asmeninė istorija Gintarei labai pakėlė kartelę, todėl geri, patikimi, bet nepakankamai išradingi vyrai jos nedomino.
Kai jai buvo dvidešimt dveji, ji sutiko pora metų vyresnį Aleksandrą. Jis buvo panašus į jos tėvą: drąsus, išradingas, amžinas siurprizas, iš sudėtingos šeimos, bet su dideliais užmojais sukurti nuosavą verslą. Jo sugebėjimas rodyti dėmesį ir rengti staigmenas taip susuko jai galvą, kad visi kiti parametrai liko nepastebėti.
Iš pradžių jis pasakė taip: „Tu nesi mano tipažo, šiek tiek per stambi, buvusios atrodė kitaip, bet tavyje yra kažkas, dėl ko negaliu liautis dėl tavęs kovojęs.“
Po pusmečio Gintarė apsigyveno su juo savo tėvų bute, kurį jie pirko nuomai, gamino mylimajam tris kartus per dieną, o pati valgė po vieną krevetę per parą. O kai širdies draugui būdavo bloga nuotaika, ji negalėjo į jį žiūrėti ar klausinėti, nes tai vyrui varė kaltės jausmą ir rodė jos nepagarbą.
Ėjo antri jų draugystės metai, ji nuolat laikėsi dietų, prisimindama nuostabius Aleksandro siurprizus ji kartodavo sau, kad viskas jos santykiuose susiklostys kaip tėvams – gražiai ir laimingai.
Ji visada rasdavo jam pateisinimą, klausydavo jo nurodymų ir pageidavimų, o atvykusi į paplūdimį vyniojo savo kūną į rankšluostį, kad kiti nepastebėtų jos celiulito.
Aleksandras tironizmui visada atrasdavo pasiteisinimų. Jis buvo toks meistriškas, kad viena staigmena – rožėmis, planetos nuolaužos sertifikatu ar skrydžiu oro balionu – susukdavo Gintarei galvą ir po to toliau ramiai varė jai menkavertiškumo kompleksus. Kad mergina jam suteiktų stogą virš galvos, dalintųsi įtakingomis tėvų pažintimis, o nutikus nenumatytoms situacijoms – mokėtų už jį.
Viskas išsirutuliojo iki tokio lygio, kad ji slapta apmokėjo vaikino magistro darbą, nes Aleksandras pasiguodė, jog ir taip mažą vadybininko algą turi išleisti savo tėvų išlaikymui, o savarankiškai diplomo darbus rašo tik kvailiai, kurie nieko versle nesupranta.
Norėdama kaip geriau ir stengdamasi dėl jų šeimos, nors nei piršlybų, nei vestuvių dar nebuvo, ji puolė investuoti į jį ir jo ateitį. Žinoma, slapta, nes Aleksandras nenorėjo, kad jo visi gailėtų, juk jau tuoj tuoj, gal rytoj, jis sukurs verslą ir paklos mylimajai po kojomis visą pasaulį.
Vėliau, praėjus trejiems bendro gyvenimo metams, pora pradėjo dirbti Gintarės tėvų draugo kompanijoje, bet ir ten, kai jis pridarydavo klaidų, suversdavo kaltę jai sakydamas: „Mieloji, bosas daug atlaidesnis moterims, o mane jis išmes.“ Taip praėjo penkeri metai pragaro, kuris buvo pavadintas rojumi.
Gintarė susitraukė į skeletą, o pamiršusi įvykdyti keletą Aleksandrui svarbių dalykų gavo į galvą. Toje istorijoje atėjo pabaiga, viskas buvo išnarpliota sunkiai, nes Gintarės psichika buvo visiškai pažeista dvejopų standartų ir tiesų, kurių ji negalėjo atpažinti.
Ji nebeturėjo draugų, santykiai su tėvais virto nesibaigiančiais skandalais, tad teko įsikišti net specialistams.
Šioje vietoje labai svarbu savęs paklausti: ar tai, kad vyras moka rodyti dėmesį, reiškia, kad jis bus patikimas partneris, kuris gali suteikti fizinį, finansinį ir emocinį saugumą savo moteriai?
Ar vyras, kuris paima iš moters pinigus, gali jausti ką nors kita nei asmeninį pažeminimą ir užslėptą neapykantą, nes taip iškelia moterį į stipresnę poziciją? Kur nuveda ir ką rodo vyro troškimas, kad mylimoji dirbtų ne dėl savo malonumo, o dėl to, kad jie abu garantuotų finansinį saugumą?
Pateiksiu dar vieną trumpą istoriją apie brandžią porą sutuoktinių, kurie susitiko, įsimylėjo ir pradėjo gyventi po iširusių nesėkmingų santuokų. Abu turėjo vaikų ir vilčių, kad naujai sukurtas šeimos lizdas bus saugus jiems ir jų vaikams.
Vis dėlto Tomo finansinė padėtis buvo gerokai prastesnė nei sėkmės lydimos verslininkės, kuri sąskaitoje turėjo solidų tėvų palikimą. Smulkiojo verslininko išdidumo užteko keleriems metams, vėliau jo įmonė pradėjo riedėti į dugną, o jis pradėjo skolintis iš žmonos, galų gale ji pati siūlė.
Ar tai išgelbėjo Tomą ir jo verslą? Atsakymą turbūt jau nujaučiate – jokios finansinės injekcijos nepadėjo, verslas bankrutavo per kelerius metus, o santuokoje dingo seksas. Po to ir pati santuoka pasibaigė.
Turtinga moteris, vardu Rima, niekaip nesuprato, kas nutiko ne taip, kodėl sutuoktinis net nebandė gelbėti santykių, atsisakė eiti į terapiją, tylėdavo, kai ji bandė sužinoti jo jausmus.
Atsakymas paprastas: jei vyras ima iš moters pinigus, jis pripažįsta jos viršenybę, jeigu jis pripažįsta jos viršenybę, susikeičia su ja vaidmenimis. Tada dingsta jo orumas, jis mano, kad moteris jo nebegerbia. Paradoksas, juk būtent tuo metu moteris mano, kad padeda sutuoktiniui.
Galbūt krapštote galvą ir nesuprantate: tai kaip reikėtų elgtis?
Psichologijos klasika turi tam sprendimą – reikia žmogui duoti ne žuvies, o meškerę, arba suteikti palaikymą ir pasitikėjimą, kad vyras spręstų savo klausimus pats.
Pabaigoje – retorinis klausimas: o ką daryti, jei moteris netiki, kad jos vyras pajėgus ir be jos pagalbos ir pinigų susitvarkys? Vargu ar tada jai verta tiesti pagalbos ranką ir apskritai sieti ateitį su tokiu vyru.
