Užaugau normalioje šeimoje, kurioje buvo visko – ir džiaugsmo, ir barnių. Ir laimingų dienų, ir nekalbadienių. Taip gyvena turbūt kiekviena šeima.
Bet tai, kas darosi tarp manęs ir mano draugo, man visiškai neįprasta, netikėta ir netgi gąsdina. Nuoširdžiai sakau – nežinau, kaip elgtis: viską mesti ar stengtis dėl santykių toliau? Galbūt aš kažką ne taip darau?
Su draugu kartu gyvename jau pusantrų metų. Susipažinome beveik prieš dvejus metus, viskas vystėsi labai greitai – meilė, aistra, gana greitai pajutome, kad nenorime gyventi vienas be kito.
Iš pradžių jis likdavo pas mane nakvoti, bet neilgai trukus atsikraustė iš nuomojamo buto.
Ne, jis ne alfonsas, turi savo butą kitame mieste, kurį nuomoja, o mano bute vietos dviem tikrai pakanka. Tiksliau, pakako, nes kuo toliau, tuo labiau jame neišsitenkame.
Nuo pat santykių pradžios mus persekioja viena problema. Pradėjome gyventi po vienu stogu pradėjome dažnai ginčytis.
Praeina kelios ramios dienos, ir vėl prasideda barniai, santykių aiškinimasis. Per visą tą laiką, kai mes kartu, ilgiausias ramus laikotarpis truko tris savaites – tada jaučiausi laiminga, bet greitai santykius ir vėl sugadino barnis, o po to – nekalbadieniai, ignoravimas.
Barnius visada išprovokuoja jis. Ir visada dėl smulkmenų ar niekų, dėl kurių, mano manymu, neverta gadinti nervų ir santykių.
Jis labai impulsyvus – greitai susierzina, supyksta dėl kokių nors mano žodžių, o tuomet nutolsta nuo manęs savaitei, kartais dviem. Su manimi nekalba, mažai valgo, miega atsukęs nugarą į mane, neprisiliečia prie manęs.
Bandau su juo aiškintis, bet tai tik dar labiau pablogina santykius, ir mes dar labiau pykstamės. Bandau jį apkabinti ar pabučiuoti, bet jis nesileidžia. Tuomet bandau būti abejinga, neprisiliesti prie jo – vis tiek niekas nesikeičia.
Jau supratau, kad vienintelis vaistas – palaukti, kol pats atsileis ir pradės kalbėtis tarsi niekur nieko. Porą kartų atsileido, kai atsiprašiau. Tuomet jis man išsakė viską, kas buvo susikaupę, aš išklausiau, nutylėjau savo nuomonę ir atsiprašiau.
Bet dažniausiai aš nematau, už ką reikia atsiprašyti, nes ne aš iškasu karo kirvį!
Kai susitaikome, tos dienos būna laimingiausios – jis būna linksmas, daug juokauja, daug bučiuojamės, džiaugiamės gyvenimu. Tuomet aš būnu tikrai laiminga, net pamirštu, kaip jis mane iškankino.
Bet praeina savaitė, dvi, ir barniai vėl liepsnoja, istorija kartojasi.
Iš pradžių dėl to labai kentėjau, verkdavau. Vėliau pradėjau priprasti.
Bet štai dabar, paskutiniais mėnesiais, ir vėl kažkoks susvetimėjimo laikotarpis, ir aš vis dažniau galvoju apie išsiskyrimą. Man atsibodo tokie santykiai. Ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą su mylimu vyru.
Bet kai tarp mūsų viskas gerai, aš ir vėl nebenoriu skirtis. Nežinau, ką daryti. Kaip turėčiau elgtis? Ar galima ką nors padaryti, kad mes nesipyktume? Kuris iš mūsų nenormalus?
Patarkite, prašau.
