Buvau ištekėjusi, susilaukėme dukrelės, po ketverių metų išsiskyrėme. Dukra liko su manimi. Tėvas išėjo savais keliais, atsirado nauja šeima, mes jam mažai rūpėjome.
Skyrybų žaizdas gydžiausi gal porą metų. Per tą laiką dukra paaugo, mačiau, kaip jai reikia tėviškos rankos. O ir aš dar nenorėjau savęs laidoti – norėjosi turėti prie ko prisiglausti ir kartais pasijusti silpna moterimi. Juk visi norim žmogiškos šilumos.
Su V. susipažinome internetu, dabar tuo nieko nenustebinsi. Jeigu internete ir yra kažkokios rizikos, tai jos juk yra ir realiame gyvenime.
Atvažiavo jis pas mane į Panevėžį iš vieno Šiaurės Lietuvos miesto. Po pirmojo įspūdžio man kone kojas pakirto. Dailus, tvarkingai apsirengęs, pasikvėpinęs, šypsosi plačia šypsena, o akys net švyti. Automobilis, nors ir ne naujas, išblizgintas lyg parodai.
Pakvietė kavos. Žinoma, sutikau.
Jau po poros dienų – antras pasimatymas. Šįkart atvyko su kuklia gėlių puokštele, pasivaikščiojom po miestą, užsukom į kavinę.
Trumpiau tariant, draugystė vystėsi greitai, abu patikome vienas kitam, pradėjome susitikinėti. Kartais jis atvažiuodavo pas mane, kartais aš pas jį.
Paaiškėjo, kad savo mieste statosi namą, viską daro savo rankomis, dėl to statybos užtruko. Viskas čia gerai, galvoju, darbštus vyras, kuris nemėto pinigų.
Išsiaiškinau, kad V. suka nuosavą versliuką – superka sudaužytas mašinas, suremontuoja ir parduoda – taip sakant, įprastas lietuviškas bizniukas.
Buvpo praėję gal du ar trys mėnesiai, kai susitinkėjome, ir vieną dieną jis užvedė kalbą apie gyvenimą drauge ir net vestuves. Mane užplūdo tokie emocijų kalnai, kad sunku buvo patikėti: ar tai rimtai?
Dar po savaitės buvo mano gimtadienis. Pasipuošiau, paruošiau stalą. Atvirai kalbant, sprendžiant pagal paskutinį mūsų pokalbį, tikėjausi sužadėtuvių žiedo, tačiau... nesulaukiau.
Sako, net pats savęs išsigandęs, gal paskubėjo su tom vedybom? Nurijau tą kartėlį, galvoju, na gerai, palūkėkim, pažiūrėkim, kas bus toliau.
O dar po savaitės iš V. sulaukiau keistoko pasiūlymo: visas užsidegęs ėmė pasakoti apie kažkokį puikų automobilį, kurį nupirkęs ir suremontavęs labai gerai parduotų, tik štai, pinigų neturi, o kredito jam neduoda. Tad tiesiai šviesiai paprašė manęs paimti kreditą.
Mane ištiko šokas. Tačiau kažkokie paskutiniai proto krisleliai privertė mane atsisakyti.
Ir štai čia viskas prasidėjo. Įsižeidė kaip vaikas, negavęs mamos dėmesio, ėmė elgtis taip, tarsi jį būčiau atstūmusi, pasakiusi, kad nemyliu.
Savaitę neatsakinėjo į skambučius ir žinutes, tik dabar suprantu, tikėdamasis, kad man tik sustiprės kaltės jausmas, ir imsiu ją išpirkinėti. Dabar suprantu, kad visi jo žingsniai buvo gerai apgalvoti. O aš buvau įsimylėjusi iki ausų ir nuoširdžiai bijojau jo netekti.
Po savaitės jis atsileido, mes ėmėme vėl bendrauti. Bet mūsų bendravimas buvo toks, sakyčiau, keistokas, kone dalykinis. Jis jau nebebuvo tas mielas vyrukas plačia šypsena.
Važiuodama pas jį visuomet turėjau iš anksto pranešti, kada atvažiuosiu, ginkdie negalėjau atvažiuoti nepranešusi. Paskambinti taip pat galėjau tik tam tikru metu.
Sakydamas, kad visus pinigus investuoja į verslą, prašydavo nupirkti tai šio, tai ano. Iš namų vežiau maistą, gėrimus, nupirkdavau jam net buičiai ar namams reikalingų daiktų.
Tai buvo signalai, kad turėčiau susimąstyti, ar viskas čia gerai, bet kur tuo metu buvo mano galva, iki šiol negaliu pasakyti.
Galiausiai netgi paėmiau nedidelę pinigų sumą, kurią laikiau banke juodai dienai, ir daviau jam. Ne tokią sumą, kokios norėjo, bet vis viena...
Nepaisant to, mūsų santykiai vis blogėjo, matydavomės vis rečiau, tik kartą per savaitę ar netgi per dvi. Niekur kartu nepasirodydavom.
Kartais jis mane maitindavo viltimi ir pažadais, kad susituoksim, bet dabar suprantu, kad tai buvo tik dantų užkalbinėjimas – stengdavosi tik tol, kol išpešdavo iš manęs dar kokį pirkinį.
Atėjo laikas, kai pajutau, tiesiog supratau, kad aš nesu vienintelė, kuri lankausi jo namuose. Radau įkalčių, nors jis viską neigė.
Visus metus kankinausi – kaip sakoma, nei pakarta, nei paleista. O tada kažkas trūko, ėmiau ir prirėmiau jį prie sienos, pasakiau viską, ką apie jį galvoju, susirinkau savo dovanotus ar nupirktus daiktus ir trenkiau durimis.
O jis man rėžė, neva nieko man nežadėjęs – aš pati su juo leidau laiką savo malonumui.
Niekšas, daugiau neturiu žodžių. Tai štai tokia nemaloni mano istorija.
Tiesa, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad skolą jis man grąžino. Bet štai sudegintų nervų ir prarasto laiko niekas nesugrąžins.
Tad būkite budrios, merginos ir moterys. Nepraleiskite pro akis net mažiausio įtarimo, kad santykiuose kažkas ne taip. Nesileiskite taip kvailinamos ir vyniojamos aplink pirštą. Nuo tokių alfonsų bėkit kuo toliau.
