Greitai pradėjom sukti savo šeimos lizdelį. Įsigijome butą ir viską pradėjome nuo nulio. Buvau labai laiminga su juo.
Rašau kad buvau, nes dabar taip nėra. Visiems juokaudavau: gyvenu kaip pasakoje, bet pasaka baigėsi.
Gyvenant kartu iškilo finansinių sunkumų, o tuomet supratau: netiesa, kad pinigai laimės neatneša. Kai pradedi skaičiuot kiekvieną centą, ir negali sau leisti nueiti į grožio saloną, tampi ir sau negraži, jau nekalbant apie tai, kad vyrui patiktum.
Juk kai susipažinome, aš buvau gražuolė su priaugintais nagais, brangiu makiažu, labai dažnai keisdavau šukuosenas.
Dabar esu labiau namų ekonomė. Daug dirbu valdiškame darbe, o grįžusi namo rūpinuosi buitimi, stengiuosi vyrą lepinti skaniausiais patiekalais.
Jūs nepatikėsit, taip ir norisi parašyt: aš jį vis dar labai myliu. Bet iš savo mylimojo nejaučiu to paties. Jis tapo abejingas, netgi ir grubus. Ir pati savęs klausiu: ką aš ne taip padariau?
Tokį švelnų vyrą pati sugadinau. Šiandien esu visiškoje neviltyje, todėl čia ir rašau. Nes neturiu kam ir pasipasakoti, kad mane kas suprastų ir išgirstų.
Susirgau ta klastinga Covid-19 liga. Karantinuojuosi viena namuose.
Mano mylimasis paskambino ir pasakė kad kuo greičiau atlaisvinčiau namus, nes turi atvažiuoti dirbti meistrai, nes pradėjome butą remontuoti.
Pasijaučiau taip, tarsi durklu į širdį būtų pataikęs.
Nejaugi tam žmogui, kuris mane mylėjo, bučiavo, nerūpi mano sveikata? Net nepaklausė, kaip aš jaučiuosi? Net nepasiūlė savo pagalbos.
Noriu visų paklausti: ar tai meilės pabaiga? Čia ji ir baigėsi?
Ar apsimesti, kad nieko nebuvo ir toliau jį mylėti?
