Algirdas įsibrovė į jos širdį po sunkių skyrybų: pagalvojus apie buvusią žmoną jį purtė karštligė, drebėjo rankos, odą išmušdavo raudonos dėmės, nes mylimą sūnų jis galėjo lankyti retai.
Iš pradžių Aida manė, kad laimėjo aukso puodą, juk jie taip puikiai derėjo ir kliūčių bendram gyvenimui, bent iš pirmo žvilgsnio, nebuvo.
Yla iš maišo pradėjo lįsti jau po pirmųjų metų. Tada ji išgirdo, kad vestuvių gali visai nebūti, nes tai nereikalingas pinigų švaistymas.
Po antrųjų draugystės metų ji išklausė paskaitą, kad jiems ir taip viskas gerai: kam tas įrašas pase, kuris absoliučiai nieko nekeičia.
Dar po metų porą ištiko krizė. Algirdas manė, kad tiesiog baigėsi Aidos meilė ir jis dar kartą patirs, ką reiškia nusivilti širdies dama, kuriai atvėrė savo sudaužytą širdį.
O iš tikrųjų tai širdies draugė nebegalėjo pakelti įtampos ir keršto troškimo už tai, kad niekada nebuvo iki galo pripažinta, nebuvo verta piršlybų. Tuomet ji negalėjo iššifruoti pykčio, kurį jautė Algirdui, net nemanančiam, kad galėjo būti viso šio fiasko autorius.
Pora kreipėsi pagalbos į psichologą, o terapijos metu iš butelio lyg džinas išlindo buvusios žmonos šmėkla.
Pirmojoje santuokoje Algirdas gavo tokią stiprią traumą, kad vestuvės jam pradėjo asocijuotis su kalėjimu ar kažkokiu blogiu. Jis iš savo patirties žinojo, kad po vestuvių moterys nebebijo rodyti savo tikrojo veido, nes mano, kad vyras jau paimtas, todėl jis pažadėjo sau į nelaisvę daugiau nepapulti.
Vis dėlto Aida suprato neprivalanti kentėti už buvusios žmonos nuodėmes.
Kodėl be vestuvių turi likti ji, jeigu ne ji talžė Algirdui širdį? Be to, terapijoje paaiškėjo, kad jis pats viską leido, todėl atėjo metas užaugti, subręsti ir imtis atsakomybės tiek už patirtus košmarus, tiek už žudomą laimę su dabartine drauge, kurią pats nusprendė dusinti savo bailumu: juk moterys – skirtingos, jo asmeninė patirtis negali uždėti žymės ant visų jų.
Po terapijos seansų poros nuomonė išsiskyrė: Algirdas kartojo, jog ateityje turbūt bus pasiruošęs santuokai, bet dabar apie tai negali būti jokių kalbų, o Aida pareiškė, kad išeis lygiai po metų, jei mylimasis nepriims sprendimo dėl visavertės šeimos, vestuvių ir vaikų.
Nuo to laiko prabėgo penkeri metai – pora vis dar kartu, be vestuvių, be vaikų, gyvenimas bėga, o jo kokybė negerėja. Aida bijo prarasti Algirdą, nors viduje kunkuliuoja didžiulė neapykanta, kurią ji išreiškia paslėptu terorizavimu.
Jis mano gerai padaręs, kad nesituokė, nes Aidos žiaurumas paprastuose buitiniuose ginčuose jam labai primena buvusią žmoną. Kol nėra spaudo pase, jis bet kada galės nuo jos pabėgti, jei tik pajus, kad ribos vėl peržengtos.
Taip pora gyvena jau aštuonerius metus, abu kenčia, nedaro išvadų, Algirdas iš baimės savo paties rankomis užaugino pavojingą drakoną, kuris jį degina savo liepsnomis, o žavi dainininkė, neturėdama drąsos išeiti į kitų vyrų pasaulį, kurie prisiimtų už ją atsakomybę, sustabdė savo natūralų norą ir teisę ištekėti, būti motina.
Dabar jai per trisdešimt ir nežinia, kiek metų ji dar galės gimdyti, o jeigu skyrybų su Algirdu nenutiks, ką ji darys keturiasdešimties prie suskilusios geldos, kai bus prasidėję negrįžtami procesai.
Kol Algirdas mąsto, kaip pabėgti nuo pirmos santuokos patirties, eina devinti bendro gyvenimo metai, kai jis išnaudoja jį mylinčią moterį. Jis visada kartoja, kad jam reikia įsitikinti, kad ji jo neįskaudins, bet man taip ir neaišku, ar per dešimtmetį jis dar ko nors nesuprato.
Tokių porų daug, jos visos paremtos testavimo mechanizmais, kuriuos vyrai taiko moterims, kad tik galėtų apsidrausti nuo skausmo, bet metai bėga, o atsakymo, tinka moteris ar ne, jie taip ir neturi. Santykiai pašlyja, bet ne todėl, kad moteris buvo bloga, o dėl to, jog ilgai kankinamas žmogus kada nors pratrūksta ir suveikia patarlė: kaip šauksi, taip ir atsilieps.
Išvada paprasta: žmonės po metų susitikinėjimo jau gali priimti sprendimą, kurti ateitį drauge ar skirstytis. Tam bendrai gyventi nereikia, buitiniai dalykai išlenda pirmą savaitę, tad galima susėsti ir sudaryti pasiskirstymo atsakomybe sąrašą. Ir viskas.
Mano asmeninė statistika apie vyrus, kurie NORI VISKO, TIK NE VESTUVIŲ, negailestinga: nesutikau moters, kuri būtų laiminga, jei vyras gyvena su ja metų metus, bet prie altoriaus neveda, spaudo pase neatsiranda, nesiūlo savo pavardės.
Tokios ilgametės širdies draugės susiduria su reiškiniu, kuris virto šiuolaikinio žmogaus laisvių mada: patiekalu, kurį vyrai skanauja su instrukcija, kodėl tuoktis yra tiesiog nepraktiška.
Po labai logiškų mylimojo samprotavimų ir bandymų pajusti išdėstytą logiką širdimi moteris sutinka gyventi tiesiog susimetus, nes jos NORIU yra silpnesnis nei ilgas mylimojo pasiteisinimų sąrašas...
Tik po to viduje ji jaučiasi kaip kalėjime, dar vėliau pradeda nesąmoningai savo išrinktajam kerštauti, tada jis mano, kad kažkas sugadino jų meilę, nes moteris pasidarė nevaldoma, nors žvėrį joje pagimdė jis pats.
Tokius testus skatina mamos, sakydamos dukroms „geras tas tavo vyras, jeigu tu išeisi, kur rasi geresnį“. Vyrus palaiko visuomenė, dažnai akcentuodama, jog įsipareigojimai – blogis.
Viską sustato į vietas klausimas miegančiam jaunikiui, ar jis norėtų, kad jo dukrą kažkoks vyras išnaudotų daugybę metų vis ieškodamas priekabių, o, pavyzdžiui, po ketverių metų, kai moteris vykdė visas žmonos pareigas, pasakytų: skirstomės, mūsų niekas nelaiko, tu man netikai, lyg koks pasenęs telefono modelis ar atgrojusi plokštelė.
Toks elgesys man primena tuos, kurie suvalgo restorane vakarienę, o tada sako, jog ji buvo neskani. Jie kaip ir turi tokią teisę, tik tas „viskas“ skamba labai jau ciniškai ir neetiškai.
Žinoma, pasitaiko, kai pačios moterys atsisako tuoktis, bet mano statistikoje tokios damos turėjo rimtų vidinių problemų ir pačios gyveno su nemylimu, negerbiamu vyru dėl naudos, kasdien planuodamos pabėgti su geresniu variantu, nors jis net po dvidešimties bendro gyvenimo metų taip ir neatsirasdavo.
Santuoka yra įsipareigojimas, o jeigu vyras nenori to daryti, paklauskite savęs, ar jums tai tinka, nes po to nebus ko kaltinti. Kiekviena moteris sutinka su tomis sąlygomis, kurių yra verta.
