Vieną dieną mano miestelyje gyvenančias kaimynes iš kažkur pasiekė žinia apie neva stebuklingus dantis ir Holivudo šypseną, kurią galima įsigyti vos už keliasdešimt eurų.
Visos kaip viena rėkė mane prie parduotuvės vieną dieną sutikusios, kad padėčiau joms užsisakyti naujos kartos dantų plokštelę, nes tik aš vienintelė mūsų kieme moku naudotis internetu.
Bandžiau jas atkalbėti. Kokie dar dantys internetu? Bet babytės buvo užsidegusios turėti baltus ir gražius dantis.
Be to, dabar, kai koronavirusas siaučia, ir dar karantinas, nei pas odontologus negali apsilankyti, nei protezų kas gali pagaminti. Sako, užsisakius tuos naujus dantis, nebus nei skausmo, nei vargo.
Nelabai aš jomis patikėjau.
„Kokie ten stebuklingi dantys? – klausiu aš jų. – Juk jūsų žandikauliai skirtingų dydžių, o ir kiekviena savų dantų turite skirtingą skaičių, kaip jums nuotoliniu būdu išmatuos ir suskaičiuos, plokštelę pagamins?
Kaimynės nepasidavė, šaukė unisonu, kad aš nieko nesuprantu, ten naujoviški dantys, pagaminti pagal kokią tai modernią technologiją.
Įkiši į karštą vandenį – plokštelė pasidaro tąsi, ir tuomet užsimovęs ant savų dantų, suformuoji ir ištampai plokštelę pagal kiekvieną žandikaulį individualiai.
Kelios jų pažįstamos tuos dantis turi ir yra labai patenkintos.
Neturėjau daugiau argumentų. Padėjau užsakyti kaimynėlėms jų svajonių dantis, kurie kainavo apie 40 eurų.
Bet po poros savaičių atkeliavo ne visai tai, ko mes visos tikėjomės.
Kai atidarė pakuotę, kaimynėlių vos insultas neištiko. O aš pradėjau juoktis balsu: „Čia Helovino vakarėliui jūs ruošiatės?“
Dantys buvo kaip žaisliniai! Mažyčiai, siauručiai, guminiai. Jau iškart supratau, kad iki svajonių šypsenos su tokiais oi kaip toli.
Tačiau moterėlės dar bandė nepasiduoti – lupo pakuotes, matavosi bandydamos užsikišti plokšteles už lūpų ir vertino vaizdelį veidrodyje. Atrodė siaubingai, jau ir juoktis nebesinorėjo. Dantys kyšojo net pro sučiauptas lūpas.
Dar užkaitė vandens ir pabandė juos nuplikyti. Vylėsi, kad gerai pakaitinus prasitampys. Pabandė nusišypsoti ir apsiverkė. Teko ir valerijonų išgerti.
Laimei, po pasipiktinimo skambučio močiutėms pinigai buvo grąžinti. Galbūt verslininkai pagailėjo, o gal tikrai kokią brokuotą partiją atsitiktinai į rinką paleido. Nežinosi dabar jau.
Tiesa, viena kaimynė su svajonių dantimis niekaip nenorėjo atsisveikinti ir juos pasiliko – sakė, gal dar ką nors „sumislins“.
Taip, kad ne visiems net ir tokie žaisliniai dantys blogi, kai savų visų nebeturi, normalių pasigaminti nėra galimybės ar pinigų, o šypsotis vis tiek norisi. Nors ir per ašaras.
