Nusprendžiau pasidalinti savo istorija ir įžvalgomis, kadangi esu pabuvojusi abiejose barikadų pusėse.
Už savo pasakų princo ištekėjau būdama 26-erių metų, po kelerių metų draugystės ir gražaus bendro gyvenimo kartu.
Tas tradicinis lietuviškas viduriukas pradėti šeimą ir „teisingą“ gyvenimą pagal visuomenės nustatytas normas ir standartus. Turėjau gerai apmokamą ir iki kaulų smegenų nuobodų darbą, karjerą, o buvęs sutuoktinis sėkmingą verslą. Gera pradžia – pusė darbo, tiesa? Deja...
Pirmi metai buvo puikūs. Daug dirbome, kartu kūrėme ir keliavome. Po maždaug pusantrų metų viskas pradėjo keistis. Kas nutiko, iki šiol neturiu atsakymo. Spėju, kad visas su darbu susijusias neigiamas emocijas jis nukreipdavo į mane. Pradėjau jaustis emocine šiukšliadėže.
Žingsnis po žingsnio į namus atėjo šaltukas. Nesvarbu, ką dariau, bet viskas buvo ne taip. Savaitgalio planai neatitinkantys lūkečių (nors planavau pagal brangiausiojo norus), maistas neskanus (matyt greito maisto užeigų maistas įtiko labiau negu sveika mityba), lova neįdomi (nors eksperimentai jam pačiam buvo svetimi), aš kvaila, o sąrašas visų tų negėrybių tęsėsi be pabaigos, kaip nesuskaičiuojami Saturno žiedai.
Esu atviro mąstymo žmogus, niekada neribojau laisvės, visada bandžiau suprasti ir palaikyti.
Taip pat visada save prižiūrėjau, tikrai neaptingau ir neužsileidau nuo „patogaus“ gyvenimo. Lovoje nebuvau kaip skiedra ir aistra visada degė manyje taip pat.
Tai kur problemos, paklausite? Taigi, vyras, nesusitvarkydamas su savimi, įniko į narkotikus ir išėjimus. Neilgai trukus atsirado ir meilužė bei psichologinis smurtas namie. Iki šiol savęs klausiu, kas blogiau: fizinis ar psichologinis smurtas. Pastarasis susmukdo bet kokį pasitikėjimą savimi, ir tuomet išties įtiki visom tom nesąmonėm, kurias girdi diena iš dienos.
Jis niekada nėra manęs palietęs nė pirštu, bet negaliu suskaičiuoti, kiek daiktų ir stiklinių dužo į sieną. Tas košmaras tęsėsi daugiau nei metus, o aš vis stebėjau savo pačios šešėlį.
Po vienų iš eilinių rietenų susmukau ant žemės svetainėje ir supratau, kad toliau tai tęstis nebegali. Ar man reikalingas žmogus, kuris manęs negerbia? Ar aš jaučiuosi mylima? Ar man reikalingas žmogus, kuris mane psichologiškai smukdo ir naikina? Ar aš noriu žinoti ir ar man dar rūpi, kur jis bastosi naktimis? Ar dar liko kažkas, ką dar būčiau norėjusi gelbėti? Trumpas atsakymas. Ne.
Taigi ties 30-uoju gimtadieniu vėl tapau „-aitė“. Bendrų vaikų neturėjome. Turtą pasidalinome be didesnių ginčų, nes turėjome vedybinę sutartį. Ir ačiū Dievui, kad tik 6 gyvenimo metai nugarmėjo į šiukšlių dėžę, o ne 26. Taigi, po skyrybų persikrausčiau į kitą šalį ir pradėjau naują gyvenimą.
Meilužės amplua. Vedę vyrai manęs niekada netraukė ir tai nebuvo mano gyvenimo plano dalis. Sutikau jį vieną saulėtą pavakarę parke vedžiodama šunį. Jis buvo iš kito miesto ir tvarkė darbo reikalus mano mieste. Malonus, išvaizdus, išsilavinęs, šmaikštus. Bendravimas buvo toks paprastas ir natūralus.
Apsikeitėme telefono numeriais ir susitarėme kitą rytą papusryčiauti. Taip ir padarėme. Po to bendravimas įsisuko – kalbėdavomės iki išnaktų kasdien. Radome tiek panašumų ir jautėmės it sielos dvyniai. Užbaigdavome vienas kito mintį arba pasakydavome tą pačią frazę vienu metu.
Viskas klostėsi taip natūraliai ir gaudavau tiek dėmesio, kad net mintis į galvą neatėjo, jog jis gali būti vedęs. Abu giliai įklimpome. Visa ta euforija truko daugiau nei 4 mėnesius. Vieną vakarą jis man pasakė turįs su manimi pasikalbėti ir šį tą pasakyti. Spėkit, ką? Ogi, kad gražuolis beviltiškai mane įsimylėjęs, bet yra viena problema. Vedęs.
Kas toliau? Na, žinoma, kad nori skirtis su žmona ir pradėti naują gyvenimą, bei, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Niekada su niekuo taip nesijautė, kaip su manimi. Viskas juk tikra. Tikri gyvenimai ir tikros emocijos. Telemundo kanalas pavydėtų tokio scenarijaus. Ir žinot ką? Patikėjau, taip giliai jausmų įtraukta. Iki vieno momento...
Natūralu, kad romanui įsibėgėjus ir rožiniams akiniams ant nosies giliai nusėdus, atėjo momentas, kai kilo noras jį aplankyti jo mieste. Juolab ir draugų ten turėjau. Jis neprieštaravo, netgi priešingai – apsidžiaugė. Taigi susitikome mieste ir nutarėme pasivaikščioti.
Jo elgesys buvo kiek kitoks, ir štai išganingoji frazė: „Gal galime eiti kita gatve, nes čia galiu sutikti pažįstamų“ arba „į tą miesto dalį geriau nevažiuoti, nes ten su šeima dažnai būnu“.
Ak tu, šventas mano naivume! Akiniai ant nosies išsilydė nuo karštų emocijų antplūdžio, o naujas mylimasis, išsisukęs koją, nuvirto nuo kruopščiai kurto iliuzijų pjedestalo.
Tai buvo paskutinis kartas, kai jis mane matė.
Ar vyras, kuris planuoja išsiskirti su žmona, bijos būti pastebėtas mieste? Ar pasakoja konkrečius žingsnius, ką ketina daryti, kad nevedžiotų abiejų moterų už nosies? Ar kalba apie ateitį aiškiai ir konkrečiai, ar tik maitina gražiais žodžiais ir pažadais? Ar jūs, brangiosios, esate pasirengusios būti kažkam variantu, kai tą žmogų darote savo prioritetu gyvenime?
Išvados. Kiekviena moteris gali aklai įbristi į pelkę, bet tik nuo jos pačios priklauso, ar ji skęs, ar visgi sugriebusi save ims bristi iš tos pelkės. Tik nuo jūsų pačių priklauso, kaip gyvensite. Ar norite būti laimingos, mylimos ir gerbiamos – ar gyventi skausme, iliuzijose ir saviapgaulėje.
Ir nereikia ieškoti pasiteisinimų ir pateisinimų. Visos istorijos ir visi žmonės yra unikalūs. Visi patys geriausi, jei nebūtų geresnių.
Niekas jūsų laimingomis nepadarys, jei nespinduliuosite iš savo vidaus. Ir niekas jūsų negerbs, jei negerbsite ir nemylėsite pačios savęs. Pradėkite nuo to, ir gyvenimas jums duos tai, ko esate vertos. Na, o ko vertos, tai jau pačios parodote veiksmais, kurių imatės.
Šiandien esu antrą kartą ištekėjusi ir šalia savęs turiu žmogų, su kuriuo dirbame petys petin kartu. Esame kaip vienas kumštis, komanda. Kuriame santykius, pagrįstus meile, pagarba, abipusiu pasitikėjimu, atvirumu bei bendrais ateities planais.
