Klaipėdos universitete renginių režisūros studijas baigęs vyras, dirbęs didžėjumi, radijuje, televizijoje – buvo matomas visur. „Kai dėl visų bėdų iš ten pasitraukiau, man, matyt, pritrūko dėmesio – feisbuke pradėjau skelbti savo mintis, rašyti apie tai, kaip matau pasaulį, ką jaučiu, kokie mano santykiai su mylimais žmonėmis“, – pasakojo A.Skačkauskas.
Nuoširdumo, šviesumo, lengvo humoro prisotinti rašinėliai netrukus buvo pastebėti – net pačiam Audriui buvo netikėta, kad atsirado nemažai jo sekėjų, o netrukus – ir pasiūlymas išleisti knygą. „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ – taip pavadinta knyga pasirodė prieš metus, o jos sėkmę liudija tai, kad netrukus pasirodys ir antroji – „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“.
Tai ne antrasis knygos leidimas, o nauja knyga, kurios jau laukia nuolatiniai Audriaus gerbėjai.
„Matyt, žmonės pasigenda nuoširdžių žinučių, kalbėjimo apie alkoholizmą, kitas priklausomybes, apie požiūrį į gyvenimą ir mirtį“, – kalbėjo A.Skačkauskas. Daugiau apie jį skaitykite čia. Dalijamės ištrauka iš pirmosios A.Skačkausko knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“.
Jadvyga
Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre – ypatinga aura. Laikas čia atrodo klampus ir sulėtintas, nes sunkia liga sergantys žmonės čia neskuba. Jie atvažiuoja gydyti savo sielą, o siela nemėgsta skubėjimo.
Kambariuose nėra nei radijo imtuvų, nei televizorių, tik už lango žydinčios rožės. Čia jų keli šimtai patogiai įsitaisiusių tarp levandų. Pasakiškas grožis, verčiantis sėdėti balkone ir galvoti apie amžinus dalykus.
Tiesa, vienas televizorius vis dėlto yra antro aukšto fojė. Kiekvieną vakarą prie jo ateina močiutė Jadvyga. Ji nepraleidžia žinių, tarsi be jos pasaulyje gali kažkas pasikeisti.
Tokį pat įprotį turiu ir aš, todėl patogiai įsitaisom minkštuose foteliuose ir stebim pasaulį kvadratinėje dėžutėje.
– Nausėdos seneliai nuo Tauragės kaip ir aš, – prakalba močiutė, kai tik ekrane pasirodo naujasis prezidentas. – Turėtų būti geras žmogus, nuo Tauragės visi geri. O iš kur tu?
– Aš iš Panevėžio, vardu Audrius.
– Kiek tau metų, vaikeli?
Nesijaučiu vaikeliu, bet jau pripratęs, kad visom močiutėm mes vaikeliai, tad atsakau:
– Penkiasdešimt.
– Tiek pat, kiek mano sūnui, kai mirė nuo vėžio. Prieš trejus metus palaidojau. Ilgai sirgo, apkurto, apako, galvoje visas tas blogis kaupėsi, net šešias operacijas padarė – tai dar ilgai pagyveno ir net dviejų vaikų susilaukė. Tad dabar turiu du nuostabius anūkus.
Toliau tylim ir stebim, kas dedasi pasaulio politinėje padangėje, tačiau neilgai, nes Jadvyga ir vėl pamato kažką per televizorių:
– Va šitas panašus į mano vyrą jaunystėje. Irgi toks pat gražus buvo, kai jaunas, – rodo pirštu į kažkokį anglų lordą, nes žiniose tema apie „Brexitą“. – Pernai palaidojau, irgi vėžys suėdė. Man ta tyla su žinių fonu jau nejauki, todėl net laukiu, kol Jadvyga vėl atras žiniose kas susiję su jos gyvenimu.
– Tu matai, ką Iranas daro, vaikeli? – net pribloškia mane savo klausimu močiutė.
– O jūs ir Iranu domitės? – klausiu Jadvygos, nes ne kiekviena aštuoniasdešimties sulaukusi močiutė tikrai domisi tokiomis temomis.
– Ai, man dabar viskas įdomu. Viena likau, tai televizorius geriausias draugas. Aš su juo net pasiginčyti mėgstu, kai nesąmones rodo. O jis nepyksta, tai ir nesibaram, gražiai sugyvenam, nors kiek čia to gyvenimo liko.
– Tai kad dar labai šauniai atrodot, – bandau kalbėti kažkokias optimistiškas nesąmones, kurios šitoje vietoje skamba kvailokai.
– Pavargau jau gyvent, sūneli, – atsisukus į mane tyliai prataria Jadvyga. – Noriu pas sūnų, pas vyrą, koks jis ten buvo, bet noriu. Vakar su vienuoliu kalbėjau, tai sakė, kad neskubėčiau, bet ruoščiaus. Sako, gražu ten pas Dievulį. Sodai visokie nuostabūs, paukščiai, žvėrys, auksinės žuvys, ir nuovargio nebebus, nei ligos. Su savais susitiksiu, gal net kaimynę, kur užpernai mirė, atrasiu. Labai gera draugė buvo. Jau noriu ten. Visi ten būsim.
Ir vėl tyla. Tik televizorius dūzgia žinių srautus, kurie atrodo bereikšmiai prieš amžinybę, į kurią jau susiruošė Jadvyga. Ir kas čia žino, kada reikia pradėti ruoštis į ten.
Gal tiesiog reikia džiaugtis šiandiena, o ne planuoti gausią rytdieną. Juk visi ten būsim. Juk ši diena nuostabiausia, nes kitos gali ir nebebūti.
