Margo, taip čia vadinsiu savo senų laikų pažįstamą, profesionali turtingų vyrų viliotoja, kuri gana anksti suprato, kad graži moteris gali virsti jos profesija ir išsigelbėjimu iš dvokiančių geriančios motinos namų.
Tai, ką sugeba girtaujančių motinų vyrai, ji patyrė savo kailiu – traumų neištrinsi, bet moters galią įkainoti savo grožį Margo perprato anksti ir nusprendė tapti modeliu arba tiesiog taip vadintis, kad tik lėktuvas kuo greičiau pakiltų iš gimtųjų namų.
Pirmą kartą ji į Italiją išvyko vos keturiolikos, dizaineriai jai buvo abejingi, bet vyresni vyrai suko ratus tarsi maitvanagiai.
Nenuostabu, kad Margo mylėjo tik kates ir labai brangius daiktus, visa kita buvo priemonės tikslui pasiekti ir jai net raumuo nesuvirpėdavo, kai tekdavo susidėti su tikrais velniais, svarbu, kad jų sąskaitoje žvangėtų milijonai, pageidautina – daugiau nei dešimt.
Labai dažnai ji sukdavo juodą plaukų sruogą tarp pirštų ir dūsaudavo, kad Lietuvos turtuoliai yra vargšai ir jai kelia didžiulį juoką savo įsivaizdavimu, kad jie turi kuo pasipuikuoti.
Jie nebuvo pajėgūs jos nustebinti, nebent prajuokinti, lyg patyrusią katę, žaidžiančią su pelėmis.
Tą kartą, kai ji nusižiūrėjo naują auką lėktuve, jos pase žibėjo vos dvidešimt keturi gimtadieniai. Jauna, o jau patyrusi: ji puikiai žinojo, ką reiškia draugauti su milijonieriais, milžiniškų imperijų paveldėtojais, o tuometis jos globėjas buvo gana smulki žuvis, tiesiog laikina stotelė.
Išlipusi iš lėktuvo ji paskambino asmeninei būrėjai ir užsakė seansą, kad ją ir nepažįstamąjį iš skrydžio suvestų – nesvarbu, kiek tai kainuotų, juk ant tamsiaplaukio rankos žibėjo vestuvių žiedas, o skrydžiai pas tuometį taip pat gerokai vyresnį vaikiną ją jau galutinai išvargino.
Tuo metu Margo draugavo su gana smulkiu pagal jos standartus vyru. Nekilnojamojo turto magnatas Thomas ją nuolat šokdino su savo kaprizais, kurių neatpirko jokie pervedimai į banko sąskaitą, papuošalai, kelionės ir apsipirkimai garsiausių prekės ženklų parduotuvėse.
„Aš negaliu kasdien valgyti grikių, kad sverčiau keturiasdešimt du kilogramus, kaip jam patinka, ir klausyčiau jo šokių prieš veidrodį su pasikartojančiu klausimu: ar matai, koks aš stilingas, charizmatiškas, gražus, – vien dėl to, kad jis mane išlaiko.
Vyrui išvaizda turi būti nesvarbi, jis turi žinoti, kas jis ir ką daro. Tai ne mano lygis!“ – kartojo ji savo prabangiame Vilniaus senamiesčio bute, kurį jai nupirko ankstesnis didžiulės imperijos paveldėtojas iš Italijos.
Su juo ji atsisveikino ne savo noru, mat kelyje pasirodė konkurentė iš Ukrainos, kuri taip pat reguliariai užsakinėjo nuovirus okultiniuose salonuose.
Sunku atpasakoti, kaip skambėjo pasikartojantys Margo pykčio priepuoliai dėl varžovės žabangų, todėl pacituosiu esmę: „Viktorija, niekada neįleisk į savo aplinką ukrainiečių. Jos pačios pavojingiausios: ir gražios, ir protingos, ir neturi jokių skrupulų.“
Turbūt jau supratote, kad Margo po pralaimėjimo gudriai ukrainietei laikinai, kol žaizdos bus išgydytos, valgė grikius dėl Thomo ir baksnojo pirštu į kolekcinius papuošalus, kad nutikus nenumatytai situacijai galėtų juos parduoti.
Iš pradžių, kai susipažinome, nesupratau, kad jos profesija yra tokia, nes nerašyta barakudų etiketo taisyklė – save vadinti modeliu, dizainere, teisės ir vadybos studente, bet tik ne barakuda.
Jų mantra skamba vienodai: „Aš viską pasiekiau pati, o vyras pats sprendžia, kad aš verta visų dovanų, pirkinių, aš tiesiog esu aš.“
Iš tikrųjų net dabar, kai apie Margo žinau daug, sutinku, kad jos žodžiuose slypi tikra tiesa. Ne kiekviena moteris gali padaryti tiek daug dėl vyrų, todėl aišku, kad jie jai kloja visas materialias gėrybes po kojomis, ir tai sakau be jokio sarkazmo.
Pagaliau atėjo metas aptarti, kodėl būti barakuda yra taip pat pavojinga, kaip vienai braidyti po atogrąžų miškus, kur knibžda gyvačių, plaukioja alkani krokodilai ir išalkęs liūtas gali sugalvoti iš tavęs pasidaryti pietus.
Akivaizdu, kad dėl saugumo barakudos turi savo motinėlę ir kolegių šeimą.
Jeigu viena viliotoja nusprendžia sumedžioti meilužį iš tos pačios šeimos kolegės glėbio ir tai išsiaiškinama – nusikaltusioji vežama į mišką, jai nuskutama galva, o ji pati sodinama nuoga sėdyne ant skruzdėlyno. Plaukų pašalinimas – pažeminimo ženklas, moteriškumo atėmimas.
Kiek čia tiesos, negaliu patikrinti ir nenoriu, bet vienoje Lietuvos prostitucijos byloje, kurioje nuskambėjo daug garsių pavardžių, žinoma moteris atėjo skusta galva. Įdomu, ar tai buvo stiliaus pokytis, ar tai, ką aš dabar jums perpasakoju iš Margo atviravimų.
Viliojami vyrai yra įnoringi ir protingi, todėl kartais nutinka problemų ir grobis tampa priešu, kuris yra labai pavojingas ir nevaldomas dėl keršto troškimo.
Tokiems konfliktams barakudų motinėlė turi vadinamąjį stogą iš nusikalstamo pasaulio veikėjų, kurie dažnai prekiauja narkotikais, ginklais, užsiima žmonių prekyba, reketu, vagystėmis, kontrabanda ir sukčiavimu.
Viliotoja būna apginama beveik bet kokia kaina, bet po to turi atidirbti. Cituoju: „Gal man po to bus labai blogai ir reikės padaryti dalykų, kurių visai nenoriu, bet jis žinos savo vietą.“
Beveik visos aukštos klasės viliotojos moka suktis ir tobulai vaidinti. Visas jų gyvenimas yra profesionalus melas arba vaidmenys, tik „Oskarų“ už juos neduoda, todėl dar senais karų laikais buvo suprasta, kad tokios moterys yra geriausios šnipės.
Vėlgi kiek čia tiesios ir kiek iš tikrųjų tokio siužeto vyko Margo gyvenime – aš nežinau, bet ji du kartus prasitarė gavusi pasiūlymą padėti specialiosioms tarnyboms, tik dar nedavusi sutikimo, nes nežino, ar sugebės taip gyventi: iš tokių pareigų negalima išeiti.
Net jei po slaptų misijų išliksi ir sugalvosi tiesiog iš mirusio milijonieriaus palikimo auginti vaikus atogrąžų saloje, tu jau žinai per daug.
Fizinis krūvis taip pat didžiulis, kiekvienas turtuolis yra sekamas, tiriamas jo tipažas. Gali tekti darytis plastinių operacijų ir po to meluoti, kad esi natūrali, nes labai kilmingi milijonieriai nemėgsta vulgarumo.
Aukšto lygio barakudos namie skaito Aristotelį, tik kiek jos jo tekstuose supranta – klausimas retorinis.
Finansinio išmanymo joms taip pat reikia, nes yra šalių, kur gavusios brangių dovanų jos dalį jų palieka muitinėje, nes tenka susimokėti mokesčius.
Dovanotų pinigų banko sąskaitose taip pat ne visada pavyksta paaiškinti. Tenka ieškoti tų, kurie meistriškai, už solidų mokestį tai padaro už jas.
Finalinis minusas yra nuolatos valdyti reputacijos krizę, kad būtum nuvesta prie altoriaus be vestuvių sutarties, o jei tokia bus – laikytis, nepaslysti ir laukti, kol turtuolis nusidės su kita arba tiesiog iškeliaus anapilin palikęs savo lobius.
Sutikite, būti barakuda yra beveik tas pat, kas nuotykių romane vadovauti piratų laivui, nes esi ne tik stichijų rankose, bet ir uostų policijos akiratyje.
