Su žmona išsiskyrėme prieš penkerius metus. Buvo nelengva, skaudu, bet išgyvenau.
Tuo metu ji su būsimuoju vyru ruošėsi išvykti į užsienį, tad paprašė, kad sūnus liktų su manimi – nenorėjo jo vežtis į nežinią. Žadėjo, kad kai tik įsikurs, įsitvirtins, iš karto jį pasiims.
Mūsų sūnus ir taip daug laiko praleisdavo pas senelius, mano tėvus, tad natūralu, kad ten ir apsigyveno – močiutė ėmė juo rūpintis kaip mama. Ir tėvui su anūku smagiau. Žinoma, kuo galėjau, tuo padėjau. Dažnai būdavau pas juos, su sūnumi ruošdavome pamokas, žaisdavome.
Bet laikas bėgo, o buvusioji pirmagimio nepasigedo. Netrukus pasigimdė dukrą, tada ėmė kalbėti, kad būtų geriau pirmiau ją paauginti, o tada ir sūnų pasiims. Bet mums tos kalbos jau buvo nė motais, nes visi apsipratom su tuo, kaip yra. Tik sūnaus buvo gaila, kad auga nematydamas motinos.
Natūralu, kad aš nelikau vienišas. Sutikau merginą, įsimylėjau. Iš karto jai pasakiau, kad turiu vaiką, ir tai jos nė kiek nesutrikdė. Kai susitiko su mano sūnumi, stengėsi su juo susidraugauti. Per visas šventes parsivesdavau sūnų pas mus ar mudu eidavome pas mano tėvus, kad vaikas jaustųsi turįs šeimą.
Kol dar nebuvome susituokę, mes dažnai leisdavome laiką trise – savaitgaliais keliaudavome po apylinkes, kartu ruošdavome pietus.
Kai susituokėme, nutariau, kad laikas pasiimti savo sūnų pas save, tuo labiau, kad ir mums su antrąja žmona gimė vaikas, taip pat sūnus.
Šią idėją žmona sutiko be entuziazmo. Maniau, kad laikui bėgant ji apsipras su dar vienu šeimos nariu, ir viskas stos į savo vietas. Bet netrukus supratau, kad mano sūnus ją erzina, ji jo nemėgsta ir, kas skaudžiausia, pastebėjusi ką nors padėtą ne vietoje ar jį netinkamai besielgiant, netgi apšaukia.
Suprantu, kad seneliai retai kada tinkamai auklėja anūkus. O maniškiai, veikiausiai gailėdami jo, tuo labiau jį lepino. Močiutė viską darė už jį – o dabar vaikas net nemoka susilankstyti ar pakabinti drabužių, pasikloti lovos, kambarys amžinai apverstas.
Prasidėjo barniai su žmona. Ji nepatenkinta nei mano pirmagimiu, nei manimi.
Bandau sūnui paaiškinti, kaip elgtis, kad jis jau beveik suaugęs (jam 12 metų), ir jis turi pats tvarkytis. Kad reikia saugoti savo daiktus ir laikyti tvarkingai, pagarbiai elgtis su kitais žmonėmis.
Tikrai nelengva skiepyti tokias tiesas tokiame amžiuje.
Jis labai myli savo jaunėlį brolį, mielai jį prižiūri, su juo užsiima ar žaidžia, bet po to, kai kartą supykusi žmona pasakė, kad jis toks pat, kaip ir jo „gegutė motina“, sūnus užsisklendė ir nenori bendrauti net su manimi.
Praėjusį savaitgalį susikrovė daiktus ir paprašė nuvežti pas močiutę. Sakė, kad ten turi draugų, iš ten ir mokykla arčiau. Kai pradėjau jo klausinėti ir įkalbinėti pasilikti, pasakė, kad jei neišvešiu – pats išeis.
Bandžiau kalbėti su žmona – tiesiai šviesiai ji nesako, bet pagal toną ir potekstę jaučiu: jei sūnus liks pas mus, mūsų šeima ims braškėti.
Kaip paaiškinti savo tėvams, kad nesugebėjau tapti tikru tėvu savo sūnui? Kaip pasakyti žmonai, kad ji suprastų: jis man toks pat brangus, kaip ir mūsų mažylis? Kaip atsiprašyti sūnaus ir priversti jį patikėti, kad jis turi tėvą?
Patikėkite – taip sunku dar niekad nebuvo. Mano gyvenimo pasaka virto nauju košmaru. O aš jau maniau, kad pagaliau turiu tikrą šeimą...
