Mano atveju yra kitaip: viename mieste – vienas meilužis, kitame – kitas.
Su Tomu esame iš vieno vidurio Lietuvos miesto. Kelis mėnesius susitikinėjome, po to apsigyvenome drauge – taip turbūt prasideda daugelio porų gyvenimas.
Tomui sekėsi darbe, tad netrukus gavo pasiūlymą dirbti Vilniuje.
Ilgai svarstėme, ką daryti – keltis ten abiems, o gal atsisakyti pasiūlymo ir likti vietoje, tačiau galiausiai nutarėme – jis važiuoja, aš lieku. Turiu darbą, savo klientų ratą, o beveik 200 kilometrų mums – ne atstumas. Tikrai nesitikėjom, kad taip bus amžinai, manėm, tai laikinas sprendimas.
Atvirai kalbant, iš pradžių išsiskyrimas mums tik padėjo. Susitikdavome savaitgaliais, kartais Tomas atvažiuodavo ir savaitės viduryje, ir tai suteikė savotiškos romantikos mūsų santykiams. Laukdavome susitikimų, jiems ruošdavomės, planuodavome, ką veiksime, kur eisime vakarienės ar ką ruošime patys.
Nuo ko viskas prasidėjo? Gal po pusmečio pagal skelbimą į mane kreipėsi Adomas. Buvo netikėta jį pamatyti – mokykloje šiek tiek draugavome, bet po to, kai ją baigėme, taip nė karto ir nesimatėme. Jis studijavo užsienyje, tada grįžo į Lietuvą, įsikūrė Kaune, ir štai – netikėtas susitikimas po kelerių metų.
Brandus, vyriškas, pasitikintis savimi, simpatiškas... Pagavau mintį, kad mes be reikalo išsiskyrėme mokykloje. Koks jis seksualus... Bet pala pala, apie ką aš čia? Aš juk turiu Tomą, aš laiminga.
Pasirodo, panašios mintys aplankė ne tik mane.
Adomas ėmė rodyti man dėmesį. Greit sužinojau, kad neseniai išsiskyrė su žmona. O jis net nežinojo, kad turiu draugą!
Nežinau, kodėl aš nuo pat pradžių nepasakiau tiesos. Bet kažkodėl užsimaniau pasijusti laisva mergina, kurios žaismingumo netramdo jokie pančiai. Man patiko su Adomu flirtuoti, juokauti, susirašinėti.
Net minutei nepagalvojau apie tai, kad norėčiau palikti Tomą – jis man ir toliau buvo pats artimiausias žmogus. Maniau, kad baigsiu žaisti su Adomu, kai tik žaidimas taps pavojingas. O gal apgaudinėjau save.
Bet galų gale viskas taip įtraukė, kad su Adomu atsidūrėme vienoje lovoje.
Pradėjome susitikinėti. Neįsileidau jo į namus. Pas jį Kaune praleisdavau vieną kitą naktį per savaitę, o savaitgaliais važiuodavau pas Tomą į Vilnių – sakiau, kad noriu pasisemti sostinės gyvenimo, nenoriu kiauras dienas tūnoti namuose provincijoje Lietuvos viduryje.
O Adomui tuomet sakydavau, kad man kursai ar mokymai, ir Vilniuje gyvenu pas draugę.
Beje, man slapstytis padėjo ir tai, kad Adomas iš pirmos santuokos turėjo vaikų, ir savaitgaliais jis leisdavo laiką su jais.
Per tą laiką nė karto nesupainiojau jų vardų, nenusiunčiau žinutės ar nepaskambinau ne tam.
Nenorėjau, kad jie sužinotų apie vienas kitą ne dėl to, kad būčiau bijojusi dėl savęs. Man buvo neramu dėl jų. Nenorėjau pakenkti nė vienam iš jų. Abu savotiškai mylėjau, bet man nepakako nė vieno iš jų. Todėl nesiryžau pasirinkti kažkurio vieno.
Atrodė, kad dvi mano paralelinės realybės niekada nesusikirs. Kol neatėjo Kalėdos. Ir viena, ir kita mano antroji pusė šventes, žinoma, svajojo praleisti su manimi. Tomas norėjo, kaip visuomet, sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus su tėvais ir senais mūsų draugais, Adomas – išvykti į Egiptą. Abu pasiūlymai buvo labai viliojantys...
Galiausiai su Tomu atšventėm ir Kalėdas, ir Naujuosius (Adomui pasakiau, kad privalau būti su savo tėvais), o iškart po Naujųjų neva išskridau į „komandiruotę“.
Tada neįvyko jokios tragedijos, nebuvo jokių audringų prisipažinimų.
Išsiskyrimas su abiem įvyko po metų.
Gyvenau ganėtinai ramiai, jeigu galima taip pavadinti mano būklę. Turėjau mėgstamą darbą, Tomą, su kuriuo buvo gera ir ramu, ir Adomą, nuo kurio prisilietimo patirdavau orgazmą. Bet paaiškėjo, kad pavargo jie abu.
Tomas, kuriam vis labiau sekėsi Vilniuje, pavargo laukti manes ir ėmė priekaištauti: „Jei tikrai norėtum būti su manimi, jau seniai būtum perkėlusi savo verslą į Vilnių. Juk žinau – kai ko nors nori, kalnus gali nuversti“.
O Adomas pavargo laukti, kol mes pagaliau pradėsime gyventi kartu. Sakydavo, kad mes jau išaugome iš susitikimų amžiaus, laikas pagalvoti apie rimtus santykius.
Aš tempiau laiką, bet galų gale abu – keista, beveik tuo pačiu metu – man pateikė ultimatumą. Arba darau taip, kaip nori jie, arba...
Aš negalėjau pasirinkti nė vieno. Ir galų gale išsiskyriau su abiem. Gerai pagalvojus, toks sprendimas buvo ir man pačiai netikėtas.
Metai po išsiskyrimo buvo labai sunkūs. Labai graužiausi svarstydama, kam išeikvojau pusantrų metų – ne tik savo, bet ir dviejų tikrai gerų, nuostabių vyrų.
Svarsčiau – ar aš juos mylėjau? O gal tiesiog norėjau manyti, kad mylėjau?
Susiradau gerą psichologę – ji man padėjo ištverti ir suvokti šį sunkų laikotarpį. Atsisveikinti ir paleisti abu vyrus. Dabar žinau, ką pasakyti kitoms moterims: jeigu nesijaučiate visu 100 procentų tikros dėl jausmų, neverta tempti laiko ir atiminėti jo iš kitų.
Ir tik tuomet, kai paleidau abu vyrus, pradėjau tikėti, kad kada nors sutiksiu tokį, kuris mano gyvenimą užpildys visu 100 procentų. Ir kuriam manęs taip pat pakaks.
Nes jeigu atsiranda kitas, tai reiškia tik viena. Aš į tai grįžt nenoriu.
