Sąmoningai vedusių vyrų draugės trokšta šeimos ir tiki, kad atsitiktinai pamilo užimtą jaunikį, todėl dabar teks tą „jausmą“ nešti per išbandymų erškėčius.
Ji jau bandė jam sakyti „ne“, o jis taip pat stengėsi išvengti susitikimų, bet kančios pasidariusios per didelės, todėl naktimis po langais skamba vilko kauksmas su įspūdinga šimto ir vienos rožės puokšte, kvietimu praleisti romantišką savaitgalį užsienyje ar jaukiame Lietuvos pajūrio kurorte.
Ji sako, kad pati nežino, kaip nusileidžia laiptais, puola jam į glėbį ir sutinka duoti jų slaptam ryšiui jau ne pirmą šansą.
Ji šventai tiki, kad tokių jausmų neįmanoma užgesinti, paneigti, nužudyti, išrauti, todėl tikrai ne jos valioje ir galioje priešintis tokiam žiauriam gyvenimo scenarijui. Iš tikrųjų atsakymas telpa į vieną sakinį ir susideda iš dviejų esminių traumų – baimės kurti tikrą ryšį ir žemos savivertės.
Tokios merginos anksčiau ar vėliau atsibunda pakrikusios psichikos ir nusivažiuoja – pasiekia dugną, nes keturiasdešimties, kai jau nėra jėgų gimdyti, o noras kurti šeimą virsta visuotine neapykanta ir kaktusais ant palangės, pakilti iš duobės tampa beveik neįmanoma misija.
Realybė tvoja visa jėga: niekas negali sugrąžinti laiko, kurį moteris investavo į vyrą, kuris tik trečdaliu buvo su ja.
Tuo metu, kai žmona su vyru ir vaikais sėdėjo prie vakarienės stalo švęsdami gimtadienius, Kalėdas ir Naujuosius, meilužė tupėjo po stalu, bet širdyje šventai tikėjo, kad yra vienintelė ypatinga moteris vedusio vyro pasaulyje.
Pavyzdys iliustruoja absurdą ir aiškiai parodo tokios deivės savivertę. Ar gali būti nugalėtoja ta, kuri slepiasi tamsoje, kol visi kiti apšviesti lempučių ir šypsenų dalijasi vienas kito dėmesiu, laiku, pripažinimu?
Kad užimti vyrai meluoja apie celibatą, tylą su žmona ir atmosferą namie, virtusią nepakeliamu šaltuoju karu, iliustruoja trumpas pavyzdys iš bičiulės Lauros gyvenimo.
Prieš keletą metų ji buvo vienos viešųjų ryšių kompanijos vadovo meilužė ir ištikima jo darbuotoja, o jis dažnai palikdavo telefoną be priežiūros.
Tuomet žmonės taip kruopščiai nerakino savo privataus gyvenimo žinučių, todėl ji, vedama visų moterų kelrodės žvaigždės, vardu Nuojauta, vieną kartą atsivertė jo SMS žinutes.
To karto užteko, nes ten ji išvydo nuoširdžius susirašinėjimus ir flirtą su oficialia žmona: „Zuiki, jau laukiu darbo pabaigos, masažas ir vakarienė skamba gerai. Po susitikimo paimsiu iš kosmetologės. ****.“
Taip, šitos žvaigždutės yra bučkiai, o jis, žinoma, Laurai pasakojo, kad su žmona nemiega, nesikalba, gyvena dėl vaiko, nes ji apsireiškė nėščia prie jo durų po dviejų savaičių draugystės, todėl jis paliks ją net nemirktelėjęs, kai sūnus paaugs.
Deja, realybė buvo kitokia: Laura susirado meilužio žmonos kirpėją ir paklausinėjo apie dominančią šeimą, juk grožio specialistams moterys pasako viską ir dar daugiau.
Jos nuostabai nebuvo pabaigos, nes plaukų ir moterų savijautos virtuozas, sudaužytų sielų chirurgas ir patyręs nuodėmklausys apibėrė mano bičiulę Laurą svetimos santuokos laimės receptais: „Tokių vyrų dar reikia paieškoti, jis jai nuolat rodo dėmesį, apipila dovanomis, vedasi į renginius, restoranus, o kaip jis jaudinosi, kai ji susirgo, – paromis tupėjo prie jos lovos... Ši santuoka ideali, nes ji – viena tų klienčių, kurios visada žydi, džiaugiasi, giria savo vyrą. Ji – tas retas pavyzdys, kad laimė egzistuoja.“
Po tokių kalbų Laura prisėdo ant savo patiklių ausų, kurios taip meiliai klausėsi meilužio pasakų.
Gurkšnodama vyną ir liedama ašaras ji negalėjo suprasti, kaip ji, vienintelė tikra jo gyvenimo meilė, virto į dvi.
Vyno mažėjo, o grėsminga nuojauta, kad gali atsirasti ir trečia ypatinga, unikali, seksuali, pašėlusi, nestandartinė moteris, vis didėjo.
Laura lankėsi visur – pas dvasininkus, būrėjas, psichologus. Po metų vidinės dramos ji suprato, kad pati sutiko su tokiu vaidmeniu, su tokiomis sąlygomis.
Jos niekas nevertė sudaužyti pačiai sau širdį vien dėl to, kad meilužio maistas ausims taip tiko jos menkai savivertei.
Nuo vaikystės ji buvo įpratusi tikėti pasakomis, kurias matė kino filmuose. Trisdešimtmetė moteris nesuvokė, kad būtent ji turi teisę rinktis vyrą pagal jo poelgius.
Dėl nelaimingos vaikystės ji nesuvokė, kaip tą pasirinkimą daryti, kokie kriterijai parodo realius vyro planus, kaip bendrauti, save pateikti, pasakyti savo norus, ko atsisakyti, kaip siūlyti kompromisą, kada ginti savo ribas.
Jos mama visada kentėjo, niekino vyrus, bet su sutuoktiniu nesiskyrė, net kai jis gėrė ir dingdavo pas kitas moteris.
Užaugusi Laura tiesiog pajuto, jog kažkas ja susidomėjo romantiškai, širdingai, kitaip nei jos tėtis mama, ir koks skirtumas, kad ta viena detalė, auksinis žiedas ant jo piršto, tapo užkarda į svajonių gyvenimą, kur ji išteka, gimdo vaikus, atsipalaidavusi save realizuoja ne dėl pinigų, o dėl geros savijautos, nes vyras garantuoja saugumą, jos neslepia ir neišnaudoja.
Vietoj to ji už 10 procentų vedusio vyro pastangų grąžino jam 90 procentų savo supratingumo, aistros ir švelnumo.
Ji atidavė savo laiką, savo gyvybės resursą labai nelygiomis sąlygomis, o tuo metu donorės įkrautas vyras ant sparnų skubėjo viską investuoti į šeimą.
O ką Laura? Toje fazėje nėra vyro, nėra kitų vyrų, nėra jėgų gyventi. Viskas išdalinta, atiduota ir sugriauta.
Žinau, kad žmonos dabar trina rankomis, bet galite sau užduoti du kontrolinius klausimus: ko tu nedavei savo vyrui, jeigu jis ieškojo kitos, ir kodėl tu džiaugiesi kitos moters žlugimu, juk jūs abi nevisavertės, tik kiekviena skirtingai.
Skamba dramatiškai. Vis dėlto banalus scenarijus laukiant, kol mylimas, bet vedęs vyras pasirinks tave, sužlugdo moterų nervų sistemą.
Taip nutinka net toms, kurios vėliau tampa žmonomis, tik apie tai niekas nekalba. Meilužė visada bijo visaverčių santykių, nes nežino, ar sugebės būti trokštama, kai vilionių maskaradas baigsis.
Būti donoru yra pažįstama schema, o būti visaverte moterimi – kažkas tokio siaubingo, jau vien nuo minties pilvą suspaudžia baimė.
Meilužė turi vieną vaidmenį, o žmona turi atlikti net keturis, todėl trys papildomi lieka neatskleisti: ji būna skaičiusi apie tai žurnaluose, knygose ir mačiusi filmuose, bet pasąmonėje tvyro juodoji skylė.
Meilužės tėvo turbūt nebuvo arba jis negalėjo prisiimti atsakomybės už mamą, todėl užaugusi dukra mano, kad vyras, kuris yra šalia, tik iš dalies yra norma.
Vienintelis jai žinomas būdas pamatuoti vyro geranoriškumą yra meilės žodžiai, dovanos, kartais – finansinis aprūpinimas.
Vedę vyrai moka jaudinamai čiulbėti, taip užliūliuodami auką: meilužė jaučiasi ant pjedestalo ir džiaugiasi, kol žmona tupi pamazgų duobėje. Ji laimėjo.
Vienas procentas tų, kurios tampa žmonomis, nėra baltos varnos, kurios turi gerą savivertę ir yra pajėgios kurti tvarų ryšį.
Joms tiesiog pasiseka sutikti tą retą vyrą, kuris prisiima atsakomybę už savo jausmus, paversdamas juos sąžiningais veiksmais visų atžvilgiu.
Tada, oficialiuose santykiuose, anksčiau ar vėliau išlenda meilužės problemos, ir kai vyrui nusibosta įrodinėti, kad jo antroji moteris yra verta visko geriausio ir niekas neplanuoja jos išduoti, palikti, mesti, ištveria tik stipriausios, kurios laiku susigriebia ieškoti atsakymų, pavyzdžiui, pas psichologus, nes nėra vyro, kuris kompensuotų moteriai vaikystėje patirtą tuštumą dėl nedorėlio tėvo ar šaltos pagiežingos motinos.
Kad dauguma vedusių vyrų neves savo meilužių, įrodo dar vienas pavyzdys. Pažįstu dvi ištekėjusias moteris, kurios turėjo vedusius meilužius.
Du tarpusavyje nepažįstamų žmonių scenarijai baigėsi vienodai, kai meilužiai sutarė skirtis, kad būtų kartu, abiejuose meilės keturkampiuose nutiko ta pati situacija: moterys išsiskyrė, o meilužiai liko su žmonomis.
Gal tai pagaliau atvers moterims akis, kad vedęs vyras meilužės neištrauks iš užkulisių ir nepaskelbs apie savo jausmus visam pasauliui.
Moteris, kuri sutinka būti po stalu, vyro akyse nėra verta sosto, nebent tai tas vienas procentas tikro vyro, kuris pamilo tave, o ne tavo, kaip donorės, paslaugas.
