Taigi, mano didžiausia bėda yra ta, kad mano žmona buityje yra siaubinga.
Kai tuokėmės, žinojau, kad ji nemoka siūti, megzti, gaminti maisto ir neskiria krapo nuo morkos želmens. Kai esi įsimylėjęs, visi trūkumai atrodo smulkmenos. Bet dabar neįsivaizduoju, kaip mums su vaiku gyventi toliau.
Esmė ta, kad mes su žmona augome skirtingose šeimose. Mano žmona yra iš miesto. Jos laisvalaikis – ne darže, o kavinėse, kino teatruose ar vakarėliuose su draugėmis.
Aš kilęs iš kaimo, mano šeima – prie ūkio. Todėl matydamas po namus ir ūkį triūsiančias savo giminės moteris – mamą, seseris, tetas ir senelę – maniau, kad moters prigimtyje yra tiesiog užkoduota namų ruoša, ir žmona vieną dieną išmoks paruošti valgyti, įsiūti ištrūkusią marškinių sagą.
Oi, kaip aš klydau.
Visi žmonos trūkumai pradėjo ryškėti po vestuvių gimus vaikui. Baigėsi visos picerijos ir kavinės, kur dažniausiai eidavome pavalgyti. Daug laiko sėdėjom namuose, todėl teko gaminti patiems.
Nesakau, kad esu geras kulinaras, bet tikrai moku iškepti kiaušinį ir sutepti sumuštinį. Ko negaliu pasakyti apie savo žmoną. Ji nebent kavos ryte sau moka išsivirti ar kokteilį vakare su draugėmis susiplakti, o maisto negamina jokio.
Atrodo, kad bet koks maisto produktas, patekęs į jos rankas, pasmerktas. Ji sugeba mikrobangų krosnelėje iki juodulio sudeginti žuvies pirštelius. Į vientisą košės masę paversti šaldytus varškėčių pusfabrikačius. Maisto gaminimas yra visiška katastrofa.
Ir negaliu sakyti, kad ji nemoka – ji tiesiog nesistengia, nes gaminti jai tiesiog nepatinka. Ji įsitikinusi, kad virtuvėje gaišta laiką. Todėl net gėda žmogui sakyti, ką mes valgome namuose.
Mano jau paminėti suanglėję žuvies piršteliai, ištižę šaldyti koldūnai, prekybos centre pirktos plastikinės salotos.
Mane ima neviltis, nes nuo tokio maisto nutukau ne tik aš, ji pati, bet storėja ir mūsų vargšas vaikas.
Blogiausia, kad žmona negali žiūrėti ne tik į virtuvės pusę. Ji taip pat negali pakęsti ir kitų buities darbų. Jei koks draugas pasiguodžia, kad jam žmona blogai išlygino marškinius, tai aš net nebesakau, kad mano žmona per mūsų visą santuokos penkmetį nėra man išlyginusi nė vieno drabužio.
Tiesa, sau sukneles išsilygina. O lyginti sau ir vaikui turiu pats. Kai paraginu ją pačią imtis šio buities darbo, atšauna, kad suglamžyti mano marškiniai jai netrukdo gyventi.
Pykstamės namuose ir dėl netvarkos. Nutepliotų veidrodžių, visur besimėtančių vaiko žaislų, nešvarių drabužių ar paliktų maisto likučių. Kai pamatau prakąstą ir šaldytuve paliktą pomidorą ar sumuštinį, man prasideda akies tikas.
Kiekvieną kartą grįžus iš darbo dėl to siaubingai pykstamės.
Aš jau, žinokite, labai pavargau. Norisi gyventi kaip žmogui, kad žmona pasitiktų su šilta vakariene, tvarkinguose namuose, o ne visiškame chaose.
Baisisi net draugai, kai papasakoju, kaip mes gyvename.
Blogiausia šioje istorijoje tai, kad žmonai tai visiškai netrukdo. Jai ir toliau patinka vakarais valgyti traškučius, vaiką maitinti kukurūzais.
Jau, žinokit, galvoju apie blogiausia – skyrybas, nes nebegaliu ilgiau taip tverti. Matau, kad ji nepasikeis, ir namų tvarkyti ar gaminti nepradės.
