Atsakymo į šį klausimą neturiu net ir šiandien, būdama brandaus amžiaus. Tačiau savo istoriją noriu papasakoti, nes neabejoju – tai, kas nutiko man, nutiko ne vienai merginai, mergaitei. Ir galbūt šiandien tas pats vyksta kur nors Kėdainiuose, Ignalinoje ar Akmenėje, prabangiame name, sename daugiabutyje ar atokiame vienkiemyje.
Ar to įmanoma išvengti? Aš vis dar nerandu atsakymo.
Nuo mamos nutylėjau žiaurią paslaptį, ir ji jos jau nesužinos – dabar mama, tikiu, geresniame gyvenime, kur nėra skriaudos ir išnaudojimo, ypač mažesnių, jaunesnių, negalinčių pasipriešinti.
Kai man buvo aštuoneri, iš namų išėjo tėvas. Susirinko daiktus ir iškeliavo pas kitą moterį. Kartais sutikdavau jį gatvėje, bet jis niekada neužsuko pas mus į namus ir nesidomėjo, kaip mums sekasi.
Rytais matydavau užverktas mamos akis...
Jos skruostai raudonį atgavo gal po keturių metų – kaltininką pamačiau netrukus, kai į namus ji grįžo su aukštu ir, kaip man įstrigo, labai išsikvėpinusiu vyriškiu.
Paspaudė man ranką, prisistatė ir paprašė vadinti vardu.
Iš pradžių ateidavo vakarienės, netrukus pradėjo likti nakvoti, nepraėjo kelios savaitės, ir apsigyveno mūsų bute.
Mama skraidė padebesiais. Buvo gera ją tokią matyti. Atrodė, kad ir mano vaikystė nušvito kitomis spalvomis: pagaliau vėl turėjau tėtį!
Gyvenome kaip, turbūt, kiekviena šeima: aš mokiausi, mama su patėviu dirbo, laisdavieniais tvarkydavomės namuose arba kur nors išsiruošdavome.
Po to išvykų pradėjo mažėti, patėvis pradėjo išgėrinėti, mama su juo – bartis. Bet tai dar atrodė normalu – taip gyveno ne vieno bendraamžio šeimas.
Man buvo šešiolika metų, kai vieną penktadienį grįžusi iš klasiokų vakarėlio namuose radau vieną patėvį: mama dirbo naktinėje pamainoje ligoninėje, o jis sėdėjo svetainėje ir, apsistatęs alaus buteliais, gulėjo ant sofos prieš televizorių. Buvau tikra, kad miega, tad patyliukais nusėlinau į savo kambarį ir atsiguliau.
Po poros valandų patyliukais nuslinkau į tualetą. Staiga koridoriuje man ant galvos užkrito antklodė, jis suėmė mane abiem rankomis ir nutempė į miegamąjį.
Įvyko tai, kas įvyko. Tuo metu man atrodė, kad visa tai vyksta ne su manimi ar tai tiesiog blogas sapnas.
Į galvą netilpo, kad tas, kurį vadinau tėčiu, ir šis žiaurus žmogus, yra vienas ir tas pats asmuo.
Prisimenu, dar pagalvojau: jeigu ne tas trumpas sijonėlis, kurį šiandien vilkėjau, galbūt nieko nebūtų įvykę...
Kai viskas pagaliau baigėsi, atsikėliau ir nuėjau į dušą. Neverkiau, bet buvau šoke. Priguliau, bet užmigti negalėjau.
Prieš pat rytą, kai iš darbo turėjo pasirodyti mama, mano kambario tarpduryje pasirodė jis.
„Jei bent žodeliu prasitarsi, pasakysiu, kad pati mane provokavai. Manai, nemačiau, kaip namuose staipeisi pusnuogė ir be liemenėlės?“ – įspėjo.
Bet aš ir be jo įspėjimo būčiau tylėjusi. Man buvo gėda prieš mamą.
Dabar, mintimis grįždama į tas dienas, manau, kad, ko gero, tuomet mane netgi kažkaip pamalonino suaugusio vyro dėmesys – negaliu pasakyti, kad nepajutau jausmo, neva aš kažkuo šaunesnė ar gražesnė už savo drauges...
Tik tuo visai nesididžiavau daug vėliau, kai pirmajai savo meilei melavau apie vaikiną, su kuriuo tai nutiko. Nes juk negali pasakyti, kad pirmasis kartas buvo su girtu patėviu...
Dar daugiau nei metus patėvis naudojosi manimi prigrasinęs tuo, kad pasakys mamai, neva aš prie jo kabinėjuosi. Tai įvykdavo, kai mama budėdavo ligoninėje. Kartais man pavykdavo pasprukti nakvoti pas draugę, bet juk negali pas ją nakvoti kas savaitę.
Kodėl tylėjau? Nenorėjau jaudinti mamos. Nenorėjau, kad ji jaustųsi kalta, nes parvedė į namus prievartautoją. Man buvo gaila jos, kad gyvenimas dar kartą suduš. Kita vertus, tai vis viena jau nieko nebūtų pakeitę.
Mano požiūris į patėvį pamažu pasikeitė. Pradėjau jo nekęsti, tačiau neapykanta buvo tyki, mano viduje. Gal dėl to vien nuo jo kvapo pykindavo.
Kai įstojau studijuoti, su drauge išsikrausčiau į nuomojamą butą. Mama net apsidžiaugė – ji manė, kad tai puiki savarankiško gyvenimo pradžia. Ji net nenutuokė, kad iš tiesų aš pabėgau nuo nekenčiamo patėvio.
Aplankydavau ją, papietaudavome, tačiau niekad nepasilikdavau nakvoti.
Praėjus dar keliems metams mama išsiskyrė su patėviu: jis be perstojo girtuokliavo. Bet net ir po to juo rūpinosi: kai sunkiai susirgo, veždavo jam produktų, vaistų, slaugydavo. Nieko nepadarysi, moters širdis jau tokia.
Ir nors aš puikiai suprantu, kad tokie žmonės, kaip mano patėvis, yra bjaurastis, mamai taip nieko ir nepasakiau. Kad senatvėje nesigraužtų galvodama, kaip tuo metu, kol ji dirbdavo, būdavo prievartaujama jos dukra.
Aš pati esu mama, ir puikiai žinau, kad nenorėčiau sulaukti panašių prisipažinimų gyvenimo pabaigoje. Nors iki šiol nesuprantu: negi ji iš tiesų nejautė, kad kažkas ne taip?
Neilgai trukus po patėvio ji susirgo ir išėjo, taip ir nesužinojusi didžiausios mūsų paslapties.
O man ramu bent dėl to, kad auginu sūnų...
