Su vyru labai mėgstame grybauti, bet šį rudenį dar nespėjome pasidžiaugti šia rudens pramoga, o grybų taip užsimanėme, kad nors vilku kauk, kaip sakoma. Su šviežiomis bulvėmis, sviestuku, grietine ir krapais. Tikra rugsėjo vakarienė su linkėjimais iš Dzūkijos tobulai vainikuotų mūsų savaitgalį, pagalvojome abu sykiu.
Susižvalgėme, vyras net neliepiamas pasuko į šalikelę šalia vienos atokiau sustojusios grybų pardavėjos.
Ant mašinos ji buvo išdėliojusi savo surinktas gėrybes, kurių buvo tiek daug, kad ant variklio dangčio nebetilpo. Kelios dėžės buvo sukrautos ir šalia, ant žemės.
Pasiteiravome, po kiek šiemet baravykai? Bet kai išgirdom kainą, net krūptelėjom su vyru šokiruoti. Pusantro litro dydžio indelis baravykų kainuoja 25 eurus!
„Kodėl taip brangiai?“ - nepasikuklinau pasiteirauti. Baravykai tikrai gražūs, bet tokios kainos mus tikrai išgąsdino.
Pardavėja paaiškino, kad rinkti grybus yra sunkus darbas. Žinoma, nesiginčiju. Grybų verslas – tikrai ne pasivaikščiojimas miškelyje savo malonumui švilpaujant. Bet tokios kainos man atrodo kosmosas!
Pasakėm su vyru, kad tokių pinigų tikrai nemokėsim už grybus. Juo labiau, kad tų baravykų tikrai nedaug, žiemai nebūtų ką užšaldyti. Vakarienė keturių asmenų šeimai, geriausiu atveju.
Tuomet moteris dar siūlė nuleisti iki 20 eurų. Arba pirkti mažesnį – litro talpos indelį už 10 eurų.
Tačiau pasakėm, kad baravykai mūsų šeimai yra per didelė prabanga. Dzūkė patikino, kad dabar tokios kainos visur, žmonės noriai perka.
Žinoma, jei kartais prigrybauja daugiau, tai lieka grybų ir konservavimui, ir džiovinimui. Čia pat galima įsigyti ir marinuotų grybų, ir džiovintų, ir smulkintų padažams.
Galiausiai įsigijome litrą voveraičių už 4 eurus ir išvažiavom namo susimąstę. Ar tikrai mes Lietuvoje taip blogai gyvenam, jei galim sau leisti pirkti grybų indelį už tokią sumą?
Ar tiesiog sutikome brangininkę pardavėją? O gal tikrai tokios kosminės grybų kainos?
Šiais metais tikrai važiuosime grybauti. Ir jei pasiseks, gal netgi bandysime su vyru papildomai iš to užsidirbti.
