Netikiu, nors ką. Tuo metu mano antroji pusė, pavadinsiu ją Julija, klapsi akytėmis ir įtikinėja, jog tai tyrų tyriausia draugystė.
Apie viską nuo pradžių.
Kai susipažinau su Julija, buvau jau porą metų išsiskyręs su žmona. Per tą laiką buvo viena, buvo kita draugė, tačiau norėjau rasti rimtą meilę, norėjau šeimos.
Prieš mane Julija susitikinėjo su šiek tiek jaunesniu už ją vaikinu. Ir čia atsiradau aš: tvirtai stovintis ant kojų, subrendęs, turintis rimtų ketinimų.
Jai 28 metai, ji nuostabiai atrodo, iškart pamečiau galvą. Bet ne tik dėl to, kad ji graži – ji protinga, įdomi, lengvai bendraujanti, ją supa būrys draugų. Mus drauge pamatę mano draugai iš karto pradėjo pirštis į vestuves.
Julija lengvai išsiskyrė su savo vaikinu. Kaip ji man pasakojo, jų santykiai nuo pat pradžių nepretendavo į tuos, kurie tęsiasi „iki mirtis mus išskirs“.
Ji pati manė, kad poroje vyras turi būti vyresnis. Nežinau, ką manė tas vaikinas, tačiau kai Julija su juo nutraukė santykius, jis pradėjo susitikinėti su kita mergina.
Tačiau jiedu iki šiol dirba toje pačioje įmonėje. Nėra taip, kad dirbtų vienas šalia kito, bet darbe turi bendrų reikalų. Ir pastebėjau, kad kartkartėmis jie susiskambina, susirašinėja. Julija sako, kad paprasčiausiai turi bendrų reikalų.
Kartą aš atvažiavau jos pasiimti iš firmos vakarėlio – jiedu stovėjo ant restorano laiptų ir buvo taip įsitraukę į pokalbį, kad net nepastebėjo, kaip aš atvykau.
Aš negirdėjau jokių prisipažinimų, nemačiau, kad jie aiškintųsi santykius. Bet man buvo nepaprastai nemalonu juos matyti kartu.
Automobilyje Julijai tiesiai šviesiai pasakiau, kad nesu patenkintas jos bendravimu su buvusiuoju.
Ir ką jie aptarinėjo – nepatikėsite – to vaikino santykius su jo mergina! Ar jūs kada nors girdėjote ką nors panašaus?
Maždaug – jis Julijos prašo patarimo, ką draugei padovanoti šventėms! Man tai visiška nesąmonė.
Pavyzdžiui, man nė į galvą neatėjo mintis pasitarti su buvusia žmona, kur nusivesti Juliją pavakarieniauti. Ir apskritai aš su ja nebendrauju. Kokia gali būti draugystė su buvusiąja?
Pasakiau tai Julijai. O ji ir vėl: „Man jis tik draugas, nieko daugiau. Tad ir elgiuosi su juo kaip su draugu.“
Bet aš juk matau, kaip jai malonu pasirūpinti juo, duoti „draugiškų“ patarimų! Man atrodo, kad tarp jų dar ne viskas baigta.
Suprantu, kad darbinių temų neišvengsi, tačiau kaip galima ir toliau dalyvauti atstumto vaikino gyvenime ir dalinti jam patarimus?
Aš labai myliu Juliją, nenoriu jos prarasti, tačiau išgirdusi mano prašymus ar net reikalavimus nutraukti bendravimą su buvusiu vaikinu ji visada nusistebi: kaip aš nesuprantu?
Kartais prieš ją jaučiuosi kaip nuobodus senis, nors man tik penkeriais metais daugiau. Galbūt aš tikrai asilas, kad nieko nedarau? O kita vertus – ką man daryti?
