Praėjusią savaitę mano viršininkė taip pat įtarė susirgusi koronavirusu.
Aš, jos eilinė darbuotoja, sužinojau apie tai visiškai atsitiktinai užklupusi savo bosę pačią pažeidžiamiausią akimirką.
Dirbu gana didelėje įmonėje, kurioje kasdien darbo reikalais bendraujame su dešimtimis kolegų.
Mūsų kiekvienas rytas prasideda susirinkimu viršininkės kabinete, kur aptariame dienos planus ir darbus.
Tačiau vieną rytą viršininkė darbe nepasirodė pranešusi, kad turi neatidėliotinų reikalų. Ką gi, turi tai turi. Per daug nesukome sau galvos, dirbome, kaip įprastai.
Tačiau man tądien iškilo svarbių klausimų, kuriuos skubiai turėjau aptarti su pačia įmonės vadove.
Man iškart kilo įtarimų, kad kažkas ne taip, kai ji neatsiliepė į mano skambutį ir numetė ragelį.
Pažįstant ją, ji taip niekada gyvenime nepasielgtų. Nebent nutiko kažkas siaubingo... Na, kai skambutį atmetė antrąkart, nutariau patašyti žinutę ir išdėstyti savo SOS reikalus.
Iš jos netrukus gavau atsakymą – balsu įrašytą žinutę, bet išgirdusi jos balsą, dar labiau išsigandau. Viršininkė vos rinko žodžius, lūpos vėlėsi, mintys liejosi.
Ji buvo kaip reikiant įkaušusi. Ką ten įkaušusi – girtutėlė!!! O dar net vidurdienis nebuvo atėjęs!
Vėl sukurpiau klausimą – šįkart apie jos savijautą, ar jai viskas gerai. Netrukus sulaukiau dar vienos balso žinutės, kurią pabandžiau iššifruoti. Nes sunku suprasti, ką ji kalba.
Šiaip ne taip išsiaiškinau, kad ji jaučiasi labai blogai, nes netrukus važiuos darytis COVID-19 testo.
Pasirodo, jog ji kontaktavo su žmogumi, kuris šiuo metu serga koronavirusu. Ji pati taip pat jaučia simptomus ir yra beveik tikra, kad yra užsikrėtusi.
Ką? Jei serga ji, serga visa įmonė! Man net akis pradėjo trūkčioti, išmušė karštis, po to pradėjo krėsti šaltis, kai vaizduotė pradėjo kurti galimus tolimesnių įvykių scenarijus.
Ką dabar daryti?! Karantinuotis, pasakyti kolegoms? Kodėl ji pati nepasakė visiems? Kas per požiūris? Ir apskritai – apsvaigus važiuoti darytis COVID-19 testo?
Drebėjau visą naktį laukdama viršininkės skambučio. Jau buvau perspėjusi visus savo draugus ir artimuosius, su kuriais mačiausi artimiausiomis dienomis.
Buvau perkračiusi savo maršrutus, kam reikės paskambinti ir ką perspėti, kad jie taip pat gali būti virusu apsikrėtę. Labiausiai pergyvenau dėl pažeidžiamiausių savo šeimos narių – ligotų senelių.
Taip drebėjau iki ryto. Ryte parašiau laišką kolegoms, kad susirgau ir pasiėmiau biuletenį. Gal sergam visi, bet maža ką. Apie pietus sulaukiau viršininkės žinutės. COVID-19 – neigiamas!
Ši mano istorija su laiminga pabaiga. Bet viskas galėjo baigtis kitaip. Kur kas liūdniau. Viršininkė galėjo užkrėsti mane, kitus kolegas, mes – savo draugus ir artimuosius, o jie savo ruožtu ir savo kolegas.
Šis ratas kažkur taip jau sukasi. Galbūt ne mūsų įmonėje, galbūt kitoje. Todėl ir rašau šį laišką, prašydama visų atsakingiau žiūrėti į susidariusią neeilinę situaciją mūsų šalyje, visame pasaulyje.
Jei jus erzina vaikščioti su kaukėmis renginiuose ar kavinėse, tuomet visai ten neikit. Jei jums baisu, kad galite sirgti, tai kodėl nebijote užkrėsti kito? Žmonės, susivokite, kol dar nevėlu! Būkit atsakingi, saugokit aplinkinius.
