Koronavirusas pakeitė daugelio lietuvių atostogų planus, ne išimtis – ir mano šeima: vietoj įprastų atostogų Ispanijoje ar Italijoje teko keliauti į Lietuvos ir Latvijos pajūrį.

Kadangi jau dešimtmetį nebuvau atostogavusi Palangoje ar Šventojoje (Nida atkrito dėl to, kad su antrąja puse mėgstame ne tik drybsoti pajūryje, bet ir pasidairyti apylinkėse), tai, ką išvydome – pribloškė.

Pateikiu priežastis, kodėl joks sveiko proto žmogus neturėtų ten kelti kojos ir leisti savo pinigų.

Jau plačiai apdainuotos kainos. Nesu biedna, bet moku matematiką. Ir šiaip, turtingi ir protingi leidžia pinigus, o ne jais švaistosi.

Atostogos Lietuvos pajūrio kurortuose yra žvėriškai brangios! Anksčiau tik juokdavausi, kai pažįstami sakydavo, kad tik tikri turtuoliai gali ilsėtis Lietuvos pajūryje, atrodė, kad tokie turėtų rinktis Maldyvus, Balį, Tailandą, Braziliją ir pan.

Bet pilna Palanga milijonierių, kitaip nepavadinsi, juk tik tokie gali mokėti po 150-300 eurų už parą ir ilsėtis ten savaitę.

Palangos ir Šventosios „verslininkų“ požiūris. Prieš kelias dienas perskaičiau pajūrio verslautojų išrėžtą mintį, kad šis sezonas buvo toks geras ir jie tiek uždirbo, kad galėtų viskas baigtis jau dabar.

Prisiekiu – net akys išsprogo! Kai planavome atostogas, iš karto sakiau, kad noriu tik į Latviją, bet vyras įtikino, kad karantinas buvo sunkus Lietuvai ir jos verslininkams, tai važiuokim čia, leiskim pinigus savoje šalyje, padėkime verslams.

Tačiau pajūrio „verslininkų“ neapsiverčia liežuvis taip vadinti – tai paprasčiausi plėšikai, kurie dar mesteli, kad jau pakankamai prisiplėšėm, galim dingt iš čia.

Pribloškia ir argumentai – maždaug iš to, ką užsidirbo per vasarą, turi gyventi visus metus. Atsiprašau, bet kodėl turėtume išlaikyti tokį tinginį?

Darbą susiraskit! Vilniuje ar Kaune tokio verslininko požiūrio neišgirsi. Sakysite – ne kurortas? O kažką tokio girdėjote Druskininkuose, Birštone?

Ne, žmonės dirba vienus darbus žiemą, kitus – vasarą ir nereikia vaidinti, kad esi „verslininkas“, kai geriausiu atveju turi palėpę, kurios nebūtum nė įpirkęs, bet pasisekė, kad seneliai paliko.

Ir toks lupikavimas vyksta valstybei leidžiant: nekalbu apie šėryklas, kuriose cepelinais užkišami poilsiautojai, kalbu apie galimybę apsistoti pajūryje. Alio, Valstybine mokesčių inspekcija, FNTT, dešimtmečius daromi nusikaltimai ir mokesčių nemokėjimas – dzin?

Pričiupę kokią įmonę ar žmogelį už mokesčių nemokėjimą trimituojate apie tai visam pasauliui, bet išduosiu jums paslaptį – Palangoje ir Šventojoje eidami tiesiog pasivaikščioti ir pamatę ant namo užrašą „Kambarių nuoma“, užeikite pasidomėti, ar už tai mokami mokesčiai. Turėsite tada ką trimituoti.

Kokybės ir kainos santykis. Deja, oro nenusipirksi. Nors ši vasara buvo gana dėkinga, taip būna ne visada. Jau nekalbant apie jūros vandenį: tai šaltas, tai raudona vėliava, tai kažkas tiek prikakojo, kad pilna bakterijų ir negalima maudytis, tai ups – išpylėm biškį srutų, nesimaudykit. Per daugybę metų kitų valstybių kurortuose tokių pokštų nebuvau girdėjusi.

Be jokios abejonės – kambariai, jų įrengimas ir apstatymas kokybe prilygtų gal tik geruose viešbučiuose ir gal vienuose ar kituose svečių namuose, visa kita – indai ir baldai, kuriuos dar legendinės „bobutės“ pirko.

Nenoriu miegoti lovoje, kur mirė ir gimė ne viena krata ir net čiužinio nenorėjo pakeisti. Kai taip pasakiau apžiūrėjusi vieną Palangos butą, šeimininkė man atšovė, kad „įsivaizdinu ir pati nežinau, ko noriu“.

Matyt pusprote mane palaikė, kad už 100 eurų nakčiai nepanorau glaustis sandėliuke su Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusiais baldais.

Maistas ir visos kurortų šėryklos – beveik atskira tema. Užsukę į vieną tokių pavalgyti Basanavičiaus gatvėje (rinkomės patikimą, veikiančią visus metus) pasirinkau makaronus su mėsos padažu, nes ką jau ten sugadinsi (žuvį bijau užsisakyti bet kur Lietuvos pajūryje, kokia ironija).

Likusias dvi dienas nuo tualeto bijojau nutolti daugiau negu 10 metrų – gal pati kalta, vyras neapsinuodijo, valgė cepelinus, bet ką reikėjo su tais makaronais padaryti?

Pranešiau Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, sakė, patikrins ir daugiau nieko apie tai nebegirdėjau.

Pramogos ir užsiėmimai Lietuvos kurortuose – elitiniai: gali nusigerti Basanavičiaus gatvėje, pasivažinėti ta kvaila mašinyte, paspirtuku arba dviračiu, pašokinėti ant batuto, „išlošti“ žaisliuką tire, o kur dar išskirtiniai Lietuvos „žvaigždžių“ pasirodymai tau bandant prisigerti Basanavičiaus gatvėje.

Dar yra visokių „komikų“, apie kuriuos nieko negirdėjau arba kurie sužavėtų mano tėvus, pasirodymai. Ir keletas spektaklių, mažų koncertėlių – šiokia tokia atgaiva sielai, bet labai minimali.

Ypač kai grįžęs į viešbučio kambarį (rinkomės toliau nuo miesto centro dėl ramybės) vis tiek girdi Basanavičiaus gatvės kakofonijos aidus.

Išvada tik viena – kultūringiems žmonėms čia nėra ką veikti. 2 vyno taurės nei prie keptos duonos tinka, nei ekonomiškai pralenkia kokį statybininką, kuris susivers 10 alaus.

Ir čia priėjome dar vieną priežastį, kodėl čia kelti kojos neverta – Lietuvos kurortus traukia išskirtinė publika, kitaip nepavadinsi: suprantu linksmybių ištroškusį jaunimėlį, kuris paryčiais pilnomis kelnėmis guli vėmalų baloje (išsiruošę į Latviją atsikėlėme anksti ir tai yra mano pačios akimis regėtas vaizdelis, gerai, kad draugai bandė vilkti personą toliau nuo kelio) – kai esi jaunas trokšti šėlti.

Bet kaip liūdnai atrodo amžiaus vidurio krizę pajutę vyrukai ar moteriškės, kurie čia atvyksta „pamedžioti“ nuotykių ir ligų.

Aišku, yra „išsilavinusi minia“, kuri meniu negeba perskaityti ir pamatę užrašą „gnocchi“, norėdami tai užsisakyti, padavėjai parodo pirštu.

Palydėję su vyru saulę ant tilto lengvu žingsniu ėjome Basanavičiaus gatve namų link, kai akis užkliuvo už galimai protinę negalią turinčio asmens, kuris, pasistatęs kolonėlę, „taškėsi“. Iš pirmo žvilgsnio pamaniau, kad koks narkomanas, bet tokie kolonėlei jau nebeturi pinigų.

Taigi, ką daro lietuvaičiai? Pasaulio nematę kaimiečiai apstoja ratu ir vėpso, o Anglijos braškynuose triūsę ir „daugiau matę“ drąsesni – prisijungia ir „taškosi“ kartu.

Pasakysiu tik tiek, kad civilizuotoje šalyje tokių dalykų nepamatysi: žmonės eina ir praeina, nesuteikdami tam reikšmės ir nedarydami iš žmogaus klouno.

Ir svarbiausia iš priežasčių – tie, kurie šiemet vyko į Latviją, man tikrai pritars, kad visai šalia, pavažiavus vos 50 ar 100 km tolėliau, rasite kitą pasaulį – kokybišką poilsį, kultūrinių renginių įvairovę, verslininkus, kurie gerbia savo klientą, protingas kainas, pajūrio tiek, kad gali eiti kilometrus ir nesutikti kito žmogaus, ir lankytinas vietas, kokių Lietuvoje su žiburiu nerasi.

Ir visa tai šalia, ranka pasiekiama, bet kažkodėl trinamės užpakaliais Basanavičiaus gatvėje. Padariau klaidą, kurios gailiuosi ir niekada čia negrįšiu: noriu nubausti pajūrio „verslininkus“, kurie tokį ištikimą klientą priima kaip savaime suprantamą dalyką.

O gal tiesiog nesu sutverta tokiam „poilsiui“, po kurio reikia dar savaitės atsipagirioti.