Nuotolinio mokymo idėja pati savaime nėra kokia nors blogybė.
Kartais tos sistemos gali praversti, pavyzdžiui, vaikui su tėvais pusmečiui iškeliavus į svečias šalis.
Arba, štai, vaikui susirgus. Pavyzdžiui, bedūkdamas susižeidžia koją, gipsas ir visi kiti „malonumai“, na, jūs suprantate...
Mokinys riogso namie pilnas energijos, bet sužeista koja apriboja judėjimo galimybę. Čia į pagalbą ateina nuotolinis mokymasis.
Gali būti kitų subtilesnių priežasčių, tokių kaip sociofobijos, depresijos – laikinai galima pasimokyti nuotoliniu būdu.
Covid-19 taip pat ta situacija, kai trumpam galima grįžti prie nuotolinio mokymosi. Minutėlę. Girdėjote? Trum-pam.
Maksimum mėnesiui itin didelio protrūkio atveju. Jei nuotolinis mokymasis pakeis įprastą, turėsim autistų ir robotukų visuomenę.
Žmogus yra sociali būtybė, gyvas bendravimas yra žmogaus prigimtinis poreikis ir jo niekas nepakeis.
Čia kaip motinos pieno negali pakeisti jokie mišinukai. Bet ir jie yra realūs – tie mišiniai. Pabandykite vaikus pamaitinti per kompiuterio ekraną.
Maistas toks pat poreikis kaip ir gyvas bendravimas tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais už šeimos ribų.
Skirtumas tik tas, kad be maisto mirsime, o be socialinių ryšių tapsime gyvais numirėliais – zombiais.
Žmogus be socializacijos yra ne kas kitas kaip zombis. Jei nebus ugdoma vaiko socialinė kompetencija, bus visuotinis nuzombėjimas. Taigi, jūs pamąstykite, gerai?
