Taigi, kodėl jums nusprendžiau parašyti. Šią vasarą, kaip ir daugelis, atostogaujame Lietuvoje.
Savaitgalį su šeima viešėjome pajūryje. Permainingas oras, neįkandami čeburėkai ir jų kainos, brangi nuoma pas bobutę namelyje „netoli jūros“.
Viskas, kaip priklauso pagal senas geras poilsio lietuviškame pajūryje tradicijas.
Ilsėdamiesi pajūrio kurortuose su šeima visada einame prie jūros. Kad ir koks oras, lendame į kopas ir deginamės.
Jei jau būna visiškai prasta diena, tuomet tiesiog sėdime, stebime į krantą besidaužančias bangas, pirmyn atgal migruojančią atsipalaidavusią tautą, medituojame, geriame į save jodą ir teigiamas mintis.
Vieną apniukusią dieną man taip bemedituojant per kopas pamačiau slenkantį pažįstamą veidą. Jį dengė akiniai nuo saulės, plačiabrylė kepuraitė, bet kaipmat jį atpažinau.
Ilgas valandas į jį žiūrėdavau mokyklos suole sėdėdama.
Tai buvo mano mokytoja. Pradžioje maniau, kad ji čia taip pat atvažiavusi ilsėtis. Galbūt taip ir buvo. Bet jos poilsis buvo kitoks nei mūsų. Pamačiusi, ką ji daro kopose, negalėjau patikėti.
Ji brido per smėlį ir nešėsi nemažą maišą. Priėjo prie vienos šiukšliadėžės, atsargiai dirstelėjo į ją, radusi išmestą tuščią gėrimo tarą pasilenkusi paėmė, įsimetė į maišą ir nužingsniavo link kitos šiukšlių dėžės.
Mane net prakaitas išmušė, nors tądien buvo vėjuota ir vėsu.
Mano žandai kaito iš gėdos. Tai buvo svetimos gėdos jausmas.
Iki ko nusiritom?! Mano nuostabi, intelektuali mokytoja priversta rinkti butelius. Jūs man pasakykit, ar tai normalu?
Man buvo gėda dėl visų Lietuvos šviesuolių pedagogų, kurie neišgyvena ir yra priversti kaip elgetos knistis šiukšlėse.
Aišku, aš sėdėjau toliau nuo jos, todėl ji manęs nepastebėjo. O net jei ir būtų, manau, kad būtų apsimetusi, jog nepažįsta.
Sunku net įsivaizduoti, kaip žmogus turi per save perlipti, kad ryžtųsi tokiam pažeminimui.
Esu girdėjusi, kad per vasaros atostogas Lietuvos mokytojai važiuoja į užsienį braškių skinti. Bet kai savo akimis pamačiau, pasidarė tikrai labai labai liūdna. Norėtųsi, kad valstybė užtikrintų orią mūsų mokytojų senatvę, nepaverstų jų elgetomis.
