Pirma: tuos vakarėliuose, televizoriuje ar instagrame besimaivančius personažus žvaigždėmis pavadinti gali tik tokių pat smegenų gentainiai.
Antra vertus, tokia jų fotografuojama prabanga prieinama daugeliui šalies piliečių. Tad iš ko juokiamės, ponai? Iš savęs, ponai, iš savęs...
Ir juoktis reikia ne iš lankomos šalies, o iš tos rodomos „prabangos“. Iš to, kad užsakomuoju skrydžiu pasiekus „viskas įskaičiuota“ viešbutį-fabriką „žvaigždutė“ skuba įšokti į baseiną, kuriame telpa pusšimtis žmonių, ir nusifotografuoti su pripučiamu flamingu.
Arba su kažkokiu birzgalu, vadinamu prabangiu kokteiliu. Arba atsisėdus ant asilo, kupranugario ar dramblio. Po nusususia palme ar su vietos prekeiviu. Čia ne prabanga, ponai.
Prabanga prasideda nuo kelionės planavimo. Nes prabanga – tai išskirtinumas. Net ir bet kurioje lietuvių gaujų numindžiotoje šalyje. Tiksliau, tos šalies nenumindžiotoje vietoje.
Galima pamatyti tą patį lietuvių pamėgtą Egiptą užsisakius „Oberoi“ kompanijos kruizą Nilu, kur laivo kajutė su asmeniniu tarnu, sūkurine vonia ir balkonu kainuos per tūkstantį eurų parai plius asmeninis transportas ir gidas į lankytinas vietas, o galima jį tyrinėti su keliomis dešimtimis tautiečių neišlipant iš baseino.
Prabanga yra kreiptis į išskirtinių kelionių planuotoją ar asmeninį turizmo agentą, jam išsakyti savo lūkesčius, pomėgius ir laukti skrydžio, o ne pačiam valandų valandas guglinti, skaityti tokių pat keliautojų atsiliepimus ir rizikuoti apsigauti arba klausti FB draugų patarimų.
Tarkim, šios srities profesionalė Inga Bytautė keliautojui pateikia jam specialiai paruoštą knygą su detaliai aprašyta kelionės programa, užsakytomis nakvynėmis stilinguose viešbutukuose, vakarienėmis gurmanų patikrintuose restoranuose, individualiomis pramogomis, su orų prognozėmis, tos šalies trumpa istorija, su asmeniniu vairuotoju-gidu, su VIP bilietais geriausiose vietose ar „be eilės“, su patarimais dėl aprangos, lankytinomis vietomis ir perspėjimais apie gresiančius pavojus bei elgesio niuansus tam tikrose situacijose.
Tad masinio „prabangaus“ turizmo mėgėjams tiktų didžiojo machinatoriaus įžvalga: „Kisa, kam tau pinigai, jei neturi fantazijos.“
Nebent tik dosniems arbatpinigiams patarnaujančiam personalui, kai šį gestą stebi kiti tautiečiai šalia baseino „ruonių gulykloje“.
Mano labai turtinga pažįstamų šeima vis dar keliauja „su kompanija“, užsisako rusakalbį gidą ir mikroautobusą, aplanko visas būtinas aplankyti vietas, grįžta į viešbutį, išsitraukia atsivežtą lašinį su degtinėle ir...
Įpratimas blogiau už prigimimą. O ir saugiau jautiesi gaujoje. Paslepi savo provincialumą, kalbos barjerą ir siaurą pasaulėžiūrą.
Pinigų yra, o fantazijos, kaip juos rafinuotai išleisti, – ne. Ne išmesti, o išleisti skoningam, stilingam, originaliam poilsiui. Nes prabanga – ne tik piniginės, bet ir proto būsena. Norint prisijaukinti tikrąją prabangą, reikia pasukti smegenis. Arba sumokėti tiems, kurie pagalvos už jus.
Prabanga yra tyli. Tad ji garsiau suskambės ne penkių žvaigždučių viešbutyje tarp tūkstančio turistų, o sename plantatoriaus dvariuke arbatos laukuose ar namelyje su visais patogumais ant upės skardžio begemotų kaimynystėje.
Apie prabangą galiu kalbėti neužsičiaupdama. Nes man jos gaila. Kad yra visų valkiojama kaip pigi prostitutė.
Būtent tų, kurie niekada tos tikrosios prabangos nė nečiupinėjo. Dėl to „Stiliuje“ anuomet buvau net sukūrusi priedą „Prabangos kodas“.
Jame buvo ne tik rašiniai apie jachtas, briliantus, rūmus, bet ir protingų žmonių mintys, kas yra prabanga jų supratimu.
Iki šiol prisimenu rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės rašinį, kas yra prabanga šiuolaikiniam turtuoliui, – išrauta žemėta morka ir kirminuko prakąstas obuolys, gulėti pievoje ir žiūrėti į plaukiančius debesis arba ilgai ir jaukiai vakarieniauti su draugais.
Tad labai neskanu susidurti su pigios žvaigždutės pigia prabanga. Mielosios, na, nepraleiskite progos patylėti... Nes tikra prabanga mėgsta tylą.
Ir dar. Pinigai leidžia nusipirkti brangų daiktą. O pinigai su fantazija ir išlavintu skoniu leidžia paragauti tikros prabangos. Tad, Kisa, kam tau pinigai, jeigu, be jų, nieko daugiau neturi? Netgi gebėjimo nesipuikuoti piguva ir patylėti.
