Gyvena sau susimetę – nerandu kito žodžio, o tada traukia įsiamžinti į Dievo namus.
Dar geriau, kai balta suknia pasipuošusi moteriškė, pagal metus tikrai ne mergelė, užsivelka baltą suknelę, marširuoja prie altoriaus, nors ne vienerius metus gyvena nuodėmėj.
Tokia realybė ir nereikia pasakų apie pasikeitusį šiuolaikinį pasaulį – nevertinamas šiais laikais Dievo palaiminimas...
Su vyru bažnyčioje susituokėme po keturių mėnesių draugystės, taip buvo įprasta mūsų laikais.
Ten pat krikštijome tris vaikus, vėliau jie priėmė pirmąją komuniją. Kas žino, gal ir prisieks amžiną meilę prieš Dievą.
Gali prisiekti ir vienas prieš kitą, bet nenorėčiau, kad tai būtų tik dėl gražių nuotraukų.
Ko ten lįsti, jei per Kūčias sėdite ne mišiose, o priešais televizorių? Susirašykit zakse ir gyvenkit laimingai.
Iš bažnyčios darot aktų salę, nors net nežinote kada persižegnoti reikia...
