Kai mūsų draugai juos pirmą kartą pamatė kartu, jiems net į galvą neatėjo, kad tarp mano vyro ir šios moters gali būti romantiškas ryšys.
Kaip jie klydo... Tačiau vyras iki šiol neigia mane apgaudinėjęs, ir tikina, neva jų meilė prasidėjo tik tada, kai mudu išsiskyrėme.
Kaip suprantu dabar, romano požymius buvo galima pastebėti daug anksčiau, nei aš ėmiau kažką įtarinėti. Viską išanalizavusi galiu tiksliai pasakyti, kada viskas prasidėjo.
Kažkada vyrui buvau viskas – man netrūko dėmesio, pagarbos, meilės, šilumos. Ir staiga viskas pasikeitė. Jis tapo šaltas, nejautrus, vis dažniau ėmė atsiriboti nuo šeimos reikalų.
Pasiteisinęs, neva darbe nespėjęs baigti kokios nors užduoties, savaitgaliais ilgam dingdavo iš namų. Vakarais iš rankų nepaleisdavo telefono. Nuolat nusišalindavo, kad galėtų paskambinti neva darbo reikalais.
Ir darėsi vis labiau irzlus, piktas. Atrodė, kad jį vargino kiekviena šalia manęs praleista minutė.
Trumpai tariant, mano vyras išgyveno gryniausią vidurio amžiaus krizę. Tik, skirtingai nei kitais panašiais atvejais, jo gyvenimo kelyje pasitaikė ne jaunesnė, o vyresnė.
Aš buvau akla, net ir ne psichologui turėjo būti aišku, kas vyksta. Vyras tarsi jautėsi įstrigęs šeimoje. Auginome dvi mokyklinio amžiaus dukras, kurios reikalavo nemažai dėmesio. O jam nesinorėjo jokių rūpesčių. Kuo toliau, tuo daugiau atsakomybės krito ant mano pečių.
O jo mylimoji tuo metu jau buvo užauginusi vaikus – jie neberibojo jos gyvenimo. Nori į Tailandą? Jokių problemų. O dabar į Turkiją? Pirmyn. Tuo labiau, kad ir finansai jos nevaržė.
Gal, iš namų išleidusi vaikus, ji suprato nenorinti pasenti viena? Turbūt nenorėjo savo amžiaus partnerio, kuris dienas leistų namuose, kamuojamas opų ar prostatito. O čia – patrauklus, padorus vyras, ir dar jaunesnis...
O aš galvoju, kad jeigu ne ji, jos vietoje dabar būtų buvusi kita. Ir ačiūdie, kartais galvoju, kad tai ji. Geriau jau vyras tegu gyvena pas ją name, nei kokiame nors nuomojamame bute ar dar blogiau – užsimanytų parduoti mūsų bendrą butą.
Nemanau, kad tai buvo beprotiškos meilės istorija, kuriai vyras negalėjo atsispirti. Jis paprasčiausiai pabėgo į šiuos santykius nuo nuobodaus šeimos gyvenimo.
Žinoma, kad gyvenimas šeimoje su dviem vaikais yra sunkus, monotoniškas. Bet su tuo reikia susitaikyti, ir kurį laiką nepaisyti kažkokių norų, nepasiduoti įgeidžiams. Ir tūkstančiai taip daro.
O jis tiesiog viską metė ir nuėjo pas moterį, su kuria kol kas nėra jokių rūpesčių – nei dėl vaikų, nei dėl sveikatos.
Aišku, gyvenimas susiklostė ne taip, kaip aš nuo pradžių įsivaizdavau. Mano gyvenimas nėra toks, kokį rodo romantiškuose filmuose: namas, pievelė, bendri pietūs, šeima...
Bet man visiškai netinka stereotipinis vienišos paliktos motinos įvaizdis. Nesu ir iš tų moterų, kurioms patinka leisti laisvalaikį geriant putojantį vyną ir rūgojant „baisius“ vyrus.
Aš apibūdinčiau save kaip keturiasdešimties su trupučiu moterį, kurios gyvenimas alsuoja džiaugsmu, ir kuri – taip jau nutiko – augina vaikus viena. Bet ne aš pirma, ne aš paskutinė.
Mano santuoka pasibaigė nesėkmingai, tačiau tai dar nėra pasaulio pabaiga. Kaip nebūtų keista, nesigailiu, kad pasirinkau šį vyrą. Mes labai mylėjome vienas kitą, patyrėme daug gražių akimirkų. Mes pasauliui padovanojome du nuostabius vaikus.
Ir gal vieną dieną aš dar sutiksiu naują meilę. Bet sau pasižadėjau: tai bus tik žmogus, kuris jau bus įveikęs vidurio amžiaus krizę.
