Beveik prieš dvejus metus vyras išpildė mano svajonę – padovanojo man grožio saloną, tiksliau, galimybę jį turėti, dirbti. Skraidžiau lyg ant debesų, labai stengiausi išmokti, kaip jį tvarkyti, kaip išlaikyti. Juk Panevėžyje – tai ne sostinėje ar Kaune, reikia daugiau įdėti, kad išsaugotum vietą, išlaikytum klientus.
Viskas sekėsi neblogai, turėjau nemažai draugių, artimieji taip pat padėjo paskleisti žinią apie saloną – dabar jau turime didelį klientų ratą.
Mano salone dirba penkios meistrės. Kaip ir kituose grožio salonuose, siūlome daug skirtingų grožio paslaugų moterims ir vyrams.
Bet nutiko vienas dalykas, su kuriuo nebuvau susidūrusi. Bandžiau vyrui apie tą problemą sakyti, bet jam viskas atrodo taip paprasta ir kvaila.
Pernai rudenį įdarbinau manikiūro meistrę, kuri nė velnio nemoka! Tiesiog ji šiam darbui nesutverta, neturi jokių gabumų. Ir taip sakau ne iš pavydo ar žmogaus nevertinimo. Lankė mergina kursus, baigė akademiją, rodė man diplomus, bet mano klaida prieš įdarbinant – nepažiūrėjau į jos darbus, kokių technikų moka. Niekada šios klaidos nekartočiau...
Esmė ta, kad ji tiesiog neturi supratimo, ką daro. Ji visiškai nesupranta ir nemoka paprasčiausių technikų, ji klysta nuo pirmojo prisilietimo. Tuo įsitikinau pati, kai po kelių klienčių skundų ėmiau stebėti jos darbą iš šalies.
Stebėjausi, kodėl ji neturi savo klienčių rato, bandžiau padėti jų rasti, administratorė visas naujas iškart užrašydavo jai. Bet pasipylė skundai, o mano darbuotoja išsižiojusi ir sutrikusi aiškina, kad nesupranta, kas negerai. Būtent. Ji nesupranta!
Bandžiau kalbėtis, aiškinau, kad gal ši sritis ne jai, kad ji turi imtis kitos veiklos. Nuvažiavau net į jos buvusią darbovietę, saloną, kuriame neva trejus metus dirbo. Vadovė man tiesiai šviesiai pasakė, kad tiesiog laukė, kada ją galės atleisti po bandomojo laikotarpio... Po trijų mėnesių, ne metų! Likau šokiruota.
Parašiau net į akademiją, kurios diplomą ji turi, gavau trumpą atsakymą: meistrė baigė bazinius kursus, rezultatai atitiko lūkesčius ir kriterijus.
Jūs gal juokaujat!? Žmogus nesugeba manikiūro vienodai visiems nagams padaryti, o čia – atitiko lūkesčius!
Gaila buvo ir manikiūristės, bet pyktis tiesiog virė manyje, o kur dar nuostoliai ir mieste sklindančios kalbos...
Bet visai netikėtai sutikau pažįstamą gėlių savininkę iš kito miesto, papasakojau jai apie savo bėdą. Mano nuostabai, ji papasakojo identišką situaciją. Ji pasamdė gėlininkę, kuri turėjo prekiauti viename iš jos gėlių salonų, padėti žmonėms išsirinkti tinkamas gėles, surišti puokštes, papuošti dovanas. Bet merginai irgi nesisekė nei po vienų, nei po antrų kursų. Net po labai brangių pas žinomą Lietuvoje meistrę.
Mano pažįstama sakė nusprendusi nelaukti ir po pusmečio merginai pasiūlė išeiti, nes ši neatitiko lūkesčių. Nepatikėsit! Ta mergina sukūrė savo puslapį, kuriame skelbia rišanti puokštes, galinti dekoruoti švenčių patalpas...
Nors mano draugė net pro juoką su ašaromis tikina, kad ši neturinti skonio, grožio pojūčio, tą jai patvirtino ir kursų vadovai.
Bet kodėl tokie žmonės gauna diplomus? Viskas paprasčiau nei paprasta – juk sumokėjo už juos, o čia – ne universitete egzaminus laikyt...
Štai, žmonės, jums gyvenimo realybė – gausite diplomą, jeigu susimokėsite už kursus, net jeigu ir nelabai jums tai sekasi.
Po pokalbio su drauge aš nusprendžiau, kad atėjo laikas dėti tašką ir prieš savaitę manikiūristės paprašiau išeiti, susirasti kitą darbo vietą. Tik man ne taip lengvai viskas baigėsi. Jau kelias dienas sulaukiu jos mamos vizitų su prašymais priimti dukrą atgal – juk jai taip puikiai sekėsi, tiek pinigų į priemones ir kursus sudėta. Taigi, nei mama, nei dukra nesupranta, kas buvo blogai...
Bet argi aš turiu už tai atsakyti ir aiškintis?
Patarčiau tik vieną dalyką visiems verslininkams, turintiems savo verslą: patikrinkite, ką iš tikrųjų moka jūsų būsimas darbuotojas, nes vėliau tik labai labai daug problemų turėsite ir gailėsitės.
Nors aš vis dar galvoju: o gal man reikėjo žmogui duoti daugiau galimybių? Gal nukreipti kažkuria kryptimi, pasiūlyti kitą veiklą? Arba kaip tik nuvesti pas tikrus meistrus, kad jų pastabas išklausytų, nes aš nesu specialistė, kad mano žodžiu patikėtų.
Net nežinau – norėčiau patarimo.
