Neslėpsiu – stebėjausi, nes man darbas iki šiol atrodė tik veikla, už kurią mokama alga.
Pastarųjų kelių darbų išvis nemėgau, jau nekalbant apie lyginimą su svajonių darbu. Todėl vos užvėrusi biuro duris atsidusdavau ir mėgaudavausi gyvenimu.
Bet viskas pasikeitė šią vasarą...
Kai prieš metus susiradau naują administratorės darbą biure, net neįtariau, kuo viskas baigsis. Žinoma, aplinka mane įpareigojo labiau stengtis dėl išvaizdos, nes dirbu su kostiumuočiais – taip jie pašaipiai vadinami.
Viskas atrodė lyg ir gerai, kolegos priėmė lengvai, greitai apsipratau, susipažinau. Kadangi darbo specifika tokia, jog darbas baigiamas tada, kai viskas padaroma iki galo, viršvalandžiai įprasti.
Taip dar geriau susipažįsti su kolegomis, sužinai apie namus, šeimas, draugus, padaugėja neformalaus bendravimo.
Bet apie simpatijas ar kažkokius artimesnius bendravimus nebuvo nė minties, nė norų.
Artėjant vasarai ir visiems lengviau atsikvėpus po karantino vadovai pranešė apie rengiamą tradicinę vasaros šventę. Nuo tos minutės biuro koridoriuose ėmė sklisti kažkokia keista džiaugsmo banga – nes bus vasaros šventė!
Vadovai tik pabrėžė: nakvynės nebus, tad nuvyksime į sodybą, ten pasilinksminsime ir būsime parvežti prie biuro.
Girdėjau ir keistų atodūsių, bet vis dar nesupratau, nei ko taip laukti, nei ko liūdėti.
Ir štai atėjo lemtingasis šeštadienis. Buvo linksma, kad kaip kokius mokyklinukus dviem autobusais veža į sodybą linksmintis, bet tuo visai mėgavausi.
Sodyboje irgi nebuvo vien tik užstalė ir išgėrimas – laukė mūsų ir programa, ir žaidimai, ir koncertas. Iškart pagalvojau: čia tai pataikiau, beveik kaip filmuose – ir aplinka, ir požiūris.
Atėjo vakaras. Prasidėjo koncertas ir šokiai. Žinoma, po visos dienos linksmybių, žaidimų ir gėrimų buvo daugiau juoko ir laisvesnio bendravimo, ir netrukus visi ėmė skirstytis poromis...
Po kelių kolegų vyrų priekabių replikų ir itin atkaklių vilionių šokti kolegėms pajuokavau: atsivėrė vyrams rankos. Bet ir jos elgėsi ne kitaip – ir dar man pasakė: laikas linksmintis, juk niekas nesužinos, visi čia taip daro.
Čia kaip? Visi taip daro? Ir tada jau vos spėjau dairytis, kas, kur ir su kuo. Aš irgi ne mokyklinukė, bet dar turiu ribas.
Tada priėjo vienas iš skyrių vadovų ir išdėstė lygiai tą pačią mintį: visi suaugę, nesmerk, žmonės nori atsipalaiduoti, grįš į namus –viską pamirš.
Ai tiksliai, čia gi mus atvežė linksmintis, nemokama orgija. Stebėjausi savo ištekėjusių ir vedusių kolegų elgesiu, aišku, ne man teisti ir smerkti, bet požiūris pasikeitė iš esmės. Teisuoliai ir biuro gražuolės virto šeimas išduodančiais svetimų lovų besivaikančiais žmogėnais. Įdomu, kas į galvas įkalė frazę, kad akys nemato, širdies neskauda?
Šlykštu. Paryčiais buvome parvežti namo, nesinorėjo man tų žmonių akyse matyti.
O reikėjo juos pirmadienį matyti! Jeigu vieni vaikščiojo akis nudelbę, kiti lyg niekur nieko pasakojo apie savo nuotykius, o dar dažniau – apie kitų! O taip, sužinojau daugiau nei pati mačiau. Žodžiu – vasariškas vakarėlis apvertė viską. Ir bandyk išlikti žmogumi tarp žmonių, kai iš tiesų pamatai visai kitokį vaizdą.
Nemoralizuosiu – tik siūlau geriau pagalvot apie save, kaip iš šalies atrodot ir kokios apie jus replikos laidomos pirmadienį po vakarėlio, praleisto su kolegomis...
