35 m. Akvilė savo istoriją papasakojo raštu, vėliau keliskart susisiekėme per socialinius tinklus, kartą buvome susitikusios prie kavos puodelio. Moteris man pasirodė rami, brandi, šviesaus veido. Džiaugiausi galimybe pabendrauti su ja gyvai – visgi viena yra skaityti parašytą tekstą ir trumpai pabendrauti telefonu ar per socialinius tinklus, ir visai kas kita pažvelgti žmogui į akis, kad ir trumpam. Taigi gerdamos kavą mudvi valandėlę pasikalbėjome.
Nuo pat pradžių mane sužavėjo jos kalbėjimo maniera, pašnekovė buvo santūri, konkreti, gebėjo daryti pauzes, išklausyti, žinojo, kada ir ką pasakyti. Štai tokia man pasirodė Akvilė. Jei būčiau ją kada sutikusi gatvėje, tikrai nekiltų mintis, kad šis giedras žvilgsnis slepia tokią tamsią praeitį.
Akvilė pradėjo nuo to, kad problemos nesusikaupė per mėnesį. Jos gulė viena po kitos metų metus, kol prikapsėjo po lašą. Pasak jos, daug kas atėjo iš vaikystės ar paauglystės – konkretaus siūlo galo ji taip ir neužčiuopė, o ir, anot jos, „giliai knistis“ nėra prasmės, nes vis tiek priežastis ne viena. Viskas prasidėjo nuo paikų vakarėlių ir nekaltų išgėrinėjimų paauglystėje. O kas, prasidėjus brandai, nėra bandęs taip atsipalaiduoti? Vienų eksperimentai greitai baigdavosi, kitų kurį laiką užsitęsdavo, o štai trečių užtrukdavo ilgai. Akvilė priklausė pastarajai grupei.
Aš mėgau tuos vėjavaikiškus vakarėlius. Man patikdavo parūkyti, išgerti, nes tuomet jausdavausi ypač gerai, išdrąsėdavau, tapdavau kompanijos siela. Nepamanykite, kad iškart pradėjau gerti didelėmis dozėmis, viskas vyko po truputį, po žingsnelį, tikrai neišgėrinėjau daugiau nei mano bičiuliai, skirtumas gal buvo tik tas, kad man tai patiko labiau nei jiems. Kodėl patiko ir kodėl taip jausdavausi, jau kitos priežastys.
Mano vaikystė buvo įprasta, augau kaip ir daugelis to meto vaikų – tėvai nebuvo labai dėmesingi, auklėdavo diržu, rėkimu, grasinimais. Santykiai mūsų šeimoje buvo šalti, tėvas daug dirbdavo ir buvo tikras stereotipinis vyras, kuris nežliumbia, nesileidžia į pokalbius ir nereiškia emocijų. Šiaip abu tėvai buvo griežtoki, ypač mama. Tarp mūsų nebūdavo pokalbių, paatviravimų.
Vaikystės išgyvenimų niekada stipriai nesureikšminau, bet jie padarė savo darbą. Užaugau nepasitikinti savimi, bijanti kalbėti, nuolat besistengianti pritapti, nesavarankiška. O norėjau būti kaip visi – graži, bendraujanti, kieta, populiari. Pamenu, būtent paauglystėje prasidėjo panikos atakos, dažnai apimdavo stiprus nerimas. Man, jaunai ir nekantriai paauglei, norėjosi kuo greičiau tai įveikti. Alkoholis puikiai ramino hormonų audras, stiprias emocijas ir nerimą. Jis padėdavo pritapti ir tiesiogine prasme mane išlaisvindavo. Bent jau taip atrodė tuo metu. Išties taip tiesiog išmokau prisidengti kitokia kauke, prisitaikyti ir meluoti.
Alkoholio vis daugėjo, gana greitai išryškėjo problemos ir iš to sekusi priklausomybė. Mokydamasi mokykloje gėriau daug, bet tėvai stipriai to nesureikšmino, būdavo, pabara, atskaito moralą, bet, manau, tikėjosi, kad išaugsiu, deja, įstojus į universitetą ir išvažiavus gyventi į kitą miestą problema pagilėjo.
Pašnekovė prisipažįsta, kad studijų metus prisiminti gėda, nes alkoholį vartodavo beveik kasdien. Ryte nubudusi į kokakolos buteliuką papildomai įsipildavo kokio nors stipraus gėrimo ir visą dieną gurkšnodavo susimaišytą kokteilį. Neprisigerdavo, bet būdavo apsvaigusi. To puikiai pakakdavo „normaliai“ būsenai palaikyti. Mokytis mokėsi, nors ir nebuvo iš stropiausių, vis dėlto jai sekėsi pakankamai gerai. Studijų draugai iš pradžių problemos nepastebėjo, nes išgėrinėjo daug kas – juk visi suvažiavę iš skirtingų miestų, pabėgę nuo tėvų, pirmą kartą paragavę laisvės. Akvilė nė akimirkai nepagalvojo turinti problemų.
Savaitgaliais dažnai vykdavo vakarėliai, kuriuose alkoholis liedavosi upėmis. Gėriau kaip ir visi, atrodė, kad niekuo neišsiskiriu, visgi bėgant laikui išgirsdavau replikų, kad „metas stabdyti“, kad geriu per daug ir panašiai. Nieko nenorėjau girdėti ir viską praleisdavau pro ausis. Tėvai, rodos, taip pat pradėjo užuosti, kad vyksta negeri dalykai, tad nesėkmingai bandė kalbėtis, bet ką galima kalbėtis su žmonėmis, su kuriais niekada nesi artimai bendravęs... Tėvų žodžius priėmiau kaip priekaištus ir rėkiau, kad jie manęs nesupranta.
Pirmą kartą apie tai, kad kažkas negerai, susimąsčiau Ispanijoje. Baigiantis studijoms su draugais išvykome aplankyti ten gyvenančios vaikystės draugės. Kelionė truko penkias dienas ir visas tas dienas aš stipriai gėriau – švenčiau atostogas ir studijų pabaigą. Tai nebuvo tiesiog alaus ar lengvų kokteiliukų gurkšnojimas, gėriau stipriuosius gėrimus ir visas tas dienas buvau konkrečiai girta. Draugai jau atvirai pyko ir sakė, kad turiu didelių problemų, kartojo, kad reikia ką nors daryti. Gal ir jaučiau, kad perlenkiau lazdą, bet gana greitai viską nurijau ir gyvenau toliau. Gėda išnyko, nemalonūs prisiminimai pasimiršo.
Po studijų Akvilė grįžo gyventi pas tėvus. Darbai keitė vienas kitą, nes niekur nepavykdavo užsibūti ilgiau. Tėvai aiškiai matė, kad dukra turi problemų ir bandė gelbėti moralizuodami, gėdindami, prašydami gydytis, pykdami, kartais atsitverdami tylos siena, grasindami išmesią iš namų. Deja, visa tai nepadėjo rasti kelio į dukters širdį, pykdama ir jausdamasi nesuprasta, net auka, ji vis labiau tolo.
Jau net ir nebeprisimenu, kaip pradėjau vartoti įvairius vaistus, raminamuosius, antidepresantus. Poliklinikoje man išrašė pirmąsias dozes neva kovai su nerimu, o vėliau jau skirtingais būdais norimus kiekius sugebėdavau gauti pati. Alkoholis iš gyvenimo lyg ir pasitraukė, bet aš kone iškart tapau priklausoma nuo vaistų, kurių dozės greitai didėjo, o kartu blogėjo ir mano psichologinė būsena. Viskas tapo tik blogiau, liūdniau, baisiau. Iš to ritimosi dugnan daug ką dabar prisimenu kaip per miglą. Tamsiausias periodas truko gal šešerius metus. Tai buvo metai, kai ištisai rijau tabletes.
Mano elgesys buvo labai egoistiškas, egocentriškas, išmokau slėpti savo jausmus ir mintis nuo aplinkinių, nes reikėjo slėpti savo priklausomybę. Išmokau meluoti sau ir kitiems. Įsijaučiau į aukos vaidmenį, nes savijauta nuolat buvo slegianti, o kartais visai nepakeliama, ir man atrodė, kad dėl to kaltas kažkas kitas. Tik ne aš pati. Kaipgi aš pati galiu būti kalta? Visai nebūdavo jėgų ką nors daryti ar keisti. Nebuvo ir jokio noro, ir sveikatos. Atrodydavo, kad be prošvaisčių viskas: jokių interesų, jokių svajonių, jokios ateities.
Pamažu praradau daug ką: artimųjų pasitikėjimą, sveikatą, darbus, vairuotojo pažymėjimą, asmeninę laisvę, bet kokį norą ir gebėjimą gyvuoti. Priklausomybė pasidarė nebepakeliama, kamavo nuolatinis nerimas, įtampa, nemiga, košmarai, dusulys, siaubas, silpnumas. Tapau visiška parazite – nieko nenorinčia daryti pesimiste ir nuolat zirziančia našta. Pati sau ir kitiems.
Kai alkoholis ir vaistai pradėjo „spręsti“ problemas už mane, man tai tapo greitu ir patogiu keliu kristi vis žemiau ir žemiau. Svaigalai daro didžiulę žalą, iškreipia realybę, keičia žmogaus elgesį ir mąstymą, stumia į neigimą ir desperaciją. Darosi vis sunkiau prisiimti atsakomybę net ir blaiviais periodais. Viską užvaldo baimė: kas vyksta? Kas bus rytoj? Iš kur paimti jėgų? Nuo ko pradėti ką nors keisti? O jei nepavyks? Ar aš tikrai tokia nevykėlė? Ai, vis tiek niekas niekada nepasikeis.
Akvilė tuo metu jautėsi visiškai bejėgė, stojusi į akistatą su savimi, likimu, kitais žmonėmis, ypač tais, kurie neturėjo tokių problemų. Ji nuolat jautė baimę, neviltį, įtampą ir gailestį sau, kartais apimdavo gerklę gniaužiantis siaubas arba degindavo nepakeliama kančia. Jai nuolat atrodydavo, kad pasidarys galą, bet bijodavo, jog ta kančia gali tęstis net ir po mirties.
Buvo bandymų nusižudyti, daug grasinimų – dalis jų tušti, dalis realūs. Nepakeldama vidinės kančios, kartą ji parašė bičiulei žinutę tuoj nusižudysianti. Tuo metu buvo pasislėpusi apleistame pastate šalia ligoninės. Draugei nurodžiusi vietą, kur yra, išgėrė didelę saują vaistų. Atsijungė gana greitai, o atsigavo jau priimamajame. Bičiulė suspėjo atvykti laiku, dar bevažiuodama paskambino Akvilės tėvams ir iškvietė greitąją pagalbą. Tąkart Akvilei išplovė skrandį, anot jos pačios, „atpumpavo“. Bet buvo atgaivintas tik kūnas, o siela liko mirusi.
Po reanimacijos, kur patekau, mane perkėlė į uždarą skyrių. Ten neturėjau tiek daug vaistų, kiek man reikėjo, tad beveik iškart pajutau abstinenciją. Jaučiausi labai blogai, nepajėgiau galvoti apie savo veiksmus ir ateitį, toliau kankinausi. Iš tiesų po bandymo nusižudyti jaučiausi dar didesne nevykėle: gyventi nesugebu, numirti irgi. Kaip visa tai ištverti?
Ligoninėje buvo sunku, norėjosi pabėgti ir vėl tai pakartoti. Visgi padėjo tai, kad nebuvau viena – šalimais zujo medikai, gulėjo kiti pacientai, atvykdavo aplankyti artimieji. Sunkios kitų pacientų būklės labai slėgė, kartais atrodydavo, kad perimu dalį jų blogos savijautos. Norėjau greičiau iš ten ištrūkti, visgi kurį laiką teko pabūti prižiūrimai.
Nors po bandymo nusižudyti moteris jautėsi klaikiai nemaloniai, bėgant laikui tai pasimiršo. Gydytis ji nenorėjo, kad ir kaip jos buvo to prašoma. Kelis kartus Akvilė bandė, bet iš gydymo centrų galiausiai pabėgdavo ir vėl imdavo be saiko vartoti vaistus. Jų, beje, galėdavo gauti kiek panorėjusi ir kada panorėjusi. Neišdavė, kur gaudavo, bet patikino buvusi tokia gudri ir „nagla“, kad net vidury miško būtų iškasusi reikiamą dozę.
Tiek ligoninėse (gulėjau ne vien tą kartą), tiek tolesniame priklausomybės kelyje man labiausiai norėjosi, kad kokiu nors stebuklingu būdu savijauta imtų ir pagerėtų. Pasvajodavau, kad štai ateis diena ir vaistų dozės sumažės, o su laiku atsisakysiu jų visai. Norėjau ir tikėjausi lengvo kelio. Tai turbūt atspindi ir požiūrį į visa kita: „Aš nieko negaliu padaryti, tegul už mane kas nors ką nors padaro.“ Tai labai dviprasmiška situacija ir pozicija, užburtas ratas. Tarsi šaukiuosi pagalbos, bet pati nenoriu pajudinti nė piršto. Trumpai tariant, buvo blogai, bet aš nieko nedariau, kad pagerėtų. Negaliu pasakyti, kad po bandymo žudytis kas nors labai pasikeitė. Po kiek laiko vėl viskas ėjosi ta pačia vaga.
Norėdama kiek nukreipti temą, paprašiau daugiau papasakoti, kaip į jos priklausomybę reagavo šeima ir artimieji. Norėjau sužinoti daugiau, ypač domino laikotarpis po bandymo nusižudyti. Ji papasakojo, kad po to įvykio jos santykiai su artimaisiais ir draugais pasikeitė, tapo dar sunkiau ir kebliau bendrauti. Vieni gailėjosi, kiti nesuvokdami žiūrėjo su siaubu, o patys artimiausieji jos nesuprato ir tą bandymą netgi laikė įžeidimu, noru gauti dėmesio, pasityčiojimu. Akvilė pripažįsta, kad iš dalies jie buvo teisūs – ji nenorėjo mirti, tenorėjo, kad baigtųsi skausmas ir kančia.
Visgi ji nebuvo palikta viena – visi, nors ir pykdami, bandė kalbėti ir padėti. Akvilės tėvai elgėsi kaip mokėjo – vežiojo pas gydytojus, manė suprantantys, kaip reikia padėti, tikėjosi suvaldyti problemas. Bet tikro kalbėjimosi tarp jų nebuvo niekada. Jie jaudinosi ir sirgo kartu – juk priklausomybė yra visos šeimos liga. Dalis draugų visgi nusigręžė, bet buvo keli, kurie ligos metu ėjo greta, bandydavo kalbėtis, tačiau net ir jie buvo bejėgiai.
Žinai, ko man labiausiai už viską norėjosi? Ogi kad nepamokslautų, kad paliktų mane ramybėje, nekontroliuotų, o kartu – kad kaip nors padėtų, suprastų, kalbėtųsi ne iš aukšto, o kaip su lygiu sau, ne kaip su nevykėle. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ta liga mano matymą gerokai iškreipė ir aš neadekvačiai mačiau situaciją. Atrodė, kad aplinkiniai nori už mane nuspręsti, kaip gyventi, kaip ir kiek vartoti, o aš norėjau tuos dalykus spręsti pati. Nors nepajėgiau, toliau dariau nesąmones, o su kiekviena gelbėjimo akcija mokiausi tik dar geriau slėptis.
Blogiausiais momentais norėdavosi, kad artimieji duotų man vaistų, kurių trokštu, ir paliktų ramybėje. Na, toks nesveikas mąstymas, visiškas apsėdimas. Taip ir plūduriavau savo gyvenime vienoje vietoje, nematydama, negirdėdama, net nemėgindama suprasti. Kažkoks vakuumas, viskas beprasmiška ir be išeities.
Dabar suvokiu, kad norint suprasti kitą reikia apsiauti jo batus ir pajusti, kaip jie spaudžia. Bet dažnai padėti niekuo negali, kol neateina tam tikras laikas. Šiandien aš manau, kad ne kiekvienam įmanoma padėti, ne kiekvienam ir reikia padėti. Pirmiausia reikia pabandyti suprasti. Manau, kad tai yra svarbiausia.
Man atrodo, kad mes, žmonės, per mažai vienas kitą suprantame, priimame ir toleruojame, iškart norime ką nors su kitu žmogum padaryti, jį sutvarkyti: pagerinti jo būklę, įvertinti elgesį, sudėlioti į lentynėles visas bėdas. Tai atitolina, stato sienas. Bent jau mano atveju buvo kaip tik taip.
Priklausomybė tęsėsi ilgai, beveik iki trisdešimties. Bičiuliai kūrė šeimas, džiaugėsi vaikais, pasiekimais darbe ir kitais paprastais dalykais, o jos gyvenime nebuvo jokių pozityvių pokyčių. Bėgant laikui ji pasijuto atsidūrusi visiškame dugne.
Nebuvo vieno įvykio ar nušvitimo, kaip kad dauguma tikisi. Tiesiog supratau, kad degraduoju ir nieko nebegaliu padaryti. Bejėgiškumas smaugte smaugė, jaučiau, kad taip daugiau negaliu ir nenoriu gyventi. Viduje net skaudėjo iš nevilties. Taip papuoliau į vieną priklausomų žmonių reabilitacijos centrą. Nuo miesto jis buvo už keliasdešimties kilometrų, ir nors tie kilometrai daug kam nuskambės nereikšmingai, būtent jie mane ir išgelbėjo.
Akvilė paaiškino, kad reabilitacijos centrą jai surado artimieji. Ji nesipriešino – tąkart vyko savo noru, jautė norą pasveikti, nors didelių vilčių į tai nedėjo. Atvykusi buvo supažindinta su gana griežtomis taisyklėmis – jokių telefonų, jokio interneto.
Taip pat sužinojo, kad jei tik nori, bet kurią dieną gali baigti gydymą ir vykti namo, tik eiti teks pėsčiomis miškais. Štai dėl to ji ir liko gydytis. Juokdamasi pasakė: „Gal ir būčiau išėjusi, bet labai tingėjau taip toli eiti.“ Taigi liko ir gydėsi. Šįkart gydymas vyko gana sėkmingai, nors pradžia buvo sunki.
Reabilitacijoje ilgai kamavausi, kol persilaužiau. Galvojau, kad tai turbūt mano gyvenimo finišas. Aš vargiai tikėjau, kad kada nors galėsiu normaliai gyventi, į gydymą nedėjau daug vilčių. Nebeturėjau nei fizinių nei dvasinių jėgų kovoti, nebeturėjau jokių norų, svajonių – nieko.
Jei atvirai, išvažiavau ten su mintimis, kad gal net nebegrįšiu, galva buvo tuščia. Žiūrėjau į tą gydymą kaip į galimybę pabūti toliau nuo šeimos, tiesiog norėjau, kad artimieji nustotų man bet ką aiškinti.
Ėjo mėnesiai, lyg ir panašūs vienas kitą. Tuomet suvokiau, kad jau prabėgo metai. Pokyčiai galvoje prasidėjo ne iš karto, daug ką dariau be jausmo, lyg mechaniškai, bet sėkla jau buvo pasėta ir pradėjo dygti. Po truputį pradėjau jausti, kad atsigaunu. Ten teko daug dirbti su savimi, daug bendrauti, visko mokytis iš naujo – be iškreipto gailesčio sau ir svaigalų. O norint nevartoti neužtenka tik keletą mėnesių pabūti švariam ir manyti, kad viskas susitvarkė. Tai tik maža dalis sveikimo.
Vienas iš svarbiausių dalykų ir užduočių gydantis – iš esmės perkoreguoti savo mąstymą, suvokti priklausomybės priežastis, ugdytis naujus įpročius, atsikratyti į dugną tempiančių įpročių. Tuos metus aš intensyviai mokiausi pažinti save, kaupiau jėgas, stiprėjau. Per ilgus vartojimo metus buvau labai atbukusi ir gyvenau kaip robotė. Gydymas reabilitacijos centre buvo tartum programinės įrangos perrašymas.
Taigi mano išgelbėjimas buvo reabilitacija, iš kurios nieko nesitikėjau, ir aplinkinių palaikymas. Žmonės, kurie buvo šalia, tikrai neglostė galvos, neguodė ir neverkšleno kartu. Jie tiesiai šviesiai drėbdavo teisybę, kalbėjo atvirai, be jokių užuolankų ir bandymų apsaugoti. Manau, tai taip pat buvo milžiniškas indėlis į mano sveikimą.
Po intensyvių metų Akvilė į gyvenimą grįžo sustiprėjusi. Ji daugiau nei penkerius metus visiškai nieko nebevartoja. Sako, kad po gydymo tikrai nepatyrė jokių nušvitimų ar euforijų, atvirai rėžia, kad ne viską suprato iki galo. Prisipažįsta likusi tokia, kokia buvo, tik atsirado didžiulis dėkingumas už tai, ką šiandien turi ir kaip gyvena, o gyventi blaivia galva ir ramia širdimi yra džiaugsmas. Jai padėjo suvokimas, kad viskas nuolat keičiasi, kad gyvenimas yra gyvas su visais sunkumais ir džiaugsmais. Anksčiau ji manė, kad laimė – tai visada jaustis gerai. Dabar mano, kad jausti jausmus – tai laimė.
Mano gyvenime atsirado daugiau kantrybės, vilties ir noro. Tikiu, kad aukštesniųjų jėgų pagalba šiandien esu blaivi ir sveika. Nežinau, ar visiškoje duobėje esančiam žmogui tai gali bent kiek padėti, juk daug kas galvoja, kad Dievo nėra, nes jei būtų, apsaugotų ir paguostų. Bet aš tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kad ne Dievas pamiršta žmogų, o žmogus – Dievą.
Akvilė šiuo metu dirba organizacijoje, teikiančioje pagalbą turintiems priklausomybių. Beveik visi jos komandos žmonės yra tai patyrę, tad tokia aplinka yra motyvuojanti ir palaikanti, kas ypač svarbu, nes liekamieji reiškiniai skirtingomis formomis vis išlenda į paviršių. Tam tikrais metų laikais paūmėja depresija, nervingumas, silpnumas ir dirglumas. Būna dienų, kai dirbti ir bendrauti itin sunku, o su žmonėmis, kurie visa tai patyrė, lengviau. Jie žino, kada atsitraukti, o kada tarti raminantį žodį.
Šiuo metu ji gyvena paprastą, bet prasmingą gyvenimą. Svajoja sukurti šeimą, džiaugiasi naujomis pažintimis ir sustiprėjusia fizine bei emocine sveikata. Bendraudama su Akvile pastebėjau, kad ji labai žemiška ir realistiška, kalba be skambių frazių, glaustai, paprastai, bet užtikrintai. Žvelgdama į ją buvau tikra, kad jai viskas susiklostys gerai, kad jos laukia gražus rytojus.
Kaip ir kitų pašnekovų, jos taip pat paklausiau, ką patartų žmonėms, atsidūrusiems situacijoje, panašioje į jos, bei jų artimiesiems.
Oi, Rasa, patarti mes visi greiti, o suprasti pajėgiame retai ir mažai. Aš kartais paklausiu žmonių, kurių būsena bloga, o ką gi jie patys man patartų. Sunkumus išgyvenančiam žmogui svarbu parodyti, kad jis žmogus, padėti pamatyti save patį. Turbūt kiekvienas atvejis vis kitoks, bet esminis dalykas ko gero yra paties sergančiojo noras. Tai, kad kiti nori, jog jis ar ji pasveiktų, nieko nereiškia.
Kartą kaip tik diskutavau apie savižudybes. Aš pasakiau, kad gal ir žiauru, bet žmonės yra laisvi mąstyti ką nori, bet kai ateina kritinė riba, negalima tokio žmogaus atstumti, palikti nesuprasto ir neišklausyto. Mes labai dažnai norime kitus sutvarkyti pagal savo lūkesčius, o ramindami ir gelbėdami palūžusį žmogų iš tiesų raminame ir gelbėjame save.
Būna, žmogus bijo, o kiti jam sako: „Nebijok, ko tu čia“; „Neprisigalvok, juk viskas gerai“; „Susiimk, kitų bėdos didesnės.“ Tokiomis frazėmis dialogas ir supratimas baigiasi, nes žmogus juk ir toliau bijo, jam nuo tokio atsakymo tikrai nepagerėja, net atvirkščiai. Atrodo, kad niekas nesupranta ir net nenori suprasti. Manau, geriausias poveikis būna tuomet, kai stengiamasi suprasti ir priimti, kai nėra tikslo čia ir dabar nuraminti žmogaus, sutvarkyti jo būsenos.
Akvilė akcentavo, kad kartais naudinga pamąstyti ir apie mirtį, savižudybę, gyvenimą – kas būtų, jei numirtume, ir kas – jei liktume gyvi, ar ištvertume; ką daryti, kad ištvertume, kad būtų geriau, ką galima bent minimaliai savo gyvenime pakeisti. Savo darbe dažnai susidurdama su priklausomybių turinčiais žmonėmis, pašnekovė stengiasi juos suprasti ir tai parodyti, visada pasiūlo pagalbą, tik kai kurie jos priimti nenori. Didžioji dalis visgi kratosi atsakomybės, vengia net pasvarstyti, kad galėtų gyventi, elgtis ar mąstyti kitaip.
Jos nuomone, nereikia iškart imti visko keisti, kad gyvenimas palengvėtų, neverta iškart tikėtis greitų rezultatų. Pasak jos, iš pradžių pakanka tiesiog pabandyti pagalvoti apie tokią galimybę, ir tai bus jau labai daug, mat sveikstant ypač sunku, kai nėra sveiko palaikymo.
Palaikantys žmonės reikalingi ne tam, kad ką nors padarytų už ligonį ar su juo, o tam, kad pirmiausia suprastų, išklausytų, reaguotų, atspindėtų jį jam pačiam, palaikytų jo kelyje. Palaikymas kartais gali būti ir tyloje – apkabinimais, žvilgsniu. Nebūtina daug kalbėti. Pastebėjau, kad daug kas mėgsta kartoti, esą „viskas bus gerai, tu tik palauk“, bet, žmonės, venkite šios frazės. Juk jūs nežinote, kaip bus, niekas nežino.
Knyga siekia įkvėpti tautiečius
Akvilės istorija – iš knygos „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“.
Joje surinktos ir papasakotos istorijos žmonių, įveikusių emocinius sunkumus, depresiją bei priklausomybes. Knygoje jie dalinasi patarimais norėdami įkvėpti tautiečius.
Mūsų visuomenėje trūksta atvirumo ir supratimo, kuomet kalba pasisuka apie depresiją ar priklausomybes, kenčiantys žmonės lyginami su tinginiais, kuriems tereikia pradėti dirbti ar užsiimti fizine veikla, ir „visos ligos išsilakstys“.
Rasa Borodina kartu su 16 savanorių nusprendė atvirai papasakoti apie tai, kas vyksta kenčiančio žmogaus galvoje, kaip vyksta sveikimas bei tai, kokią įtaką tam daro artima aplinka.
Knygos autorė prieš 10 metų patyrė tėčio savižudybę, po kurios pradėjo aktyviai domėtis psichologija, priklausomybių bei depresijos temomis. Bandydama gelbėti tėtį, o vėliau, jau sveikdama po skaudžios netekties, susidūrė su liūdna realybe – žmonės Lietuvoje gana uždari ir nėra linkę kalbėti skaudžiomis temomis, o depresiją bei priklausomybes prilygina neturėjimui ką veikti.
Pasak R.Borodinos, žmonės nesuvokia, kokią didelę įtaką jų emocinei sveikatai daro vaikystėje patirti išgyvenimai bei traumos, dauguma yra linkę neigti savo jausmus ir net esant visiškai prastai situacijai vengia ieškoti pagalbos, bijo.
Vyresnė karta, net ir susidurdama su dideliais sunkumais, savo emocijas ir išgyvenimus neretai tiesiog slepia. Visas šis derinys veikia kaip atominis užtaisas, kuris veda ne į laimingą ir ramų gyvenimą, o dvasines ir fizines ligas.
Pačiai beieškant atsakymų ir įkvėpimo R.Borodinai kilo mintis parašyti lengvai skaitomą, įkvepiančią knygą, kuri padėtų į problemas pažvelgti kitu kampu, o gal ir išgelbėtų kam nors gyvybę.
Radusi savanorių grupę, ji užrašė 16 žmonių istorijas, kuriose žmonės atvirai pasakoja apie tai, kaip išgyveno depresijas, toksiškus santykius, priklausomybes, bandymus nusižudyti. Knygos herojai atvirai dalinosi apie tai, kaip jautėsi sunkiuoju metu, kas padėjo ir kas trukdė. Visi iki vieno šiandien jaučiasi atsitiesę ir laimingi, tad drąsiai pateikia ir patarimų.
Be istorijų, knygoje pateikiami ir įvairių psichologinę pagalbą Lietuvoje teikiančių organizacijų kontaktai bei atrinktos psichologinės literatūros sąrašas, kuris pravertė tiek autorei, tiek knygoje pristatytiems žmonėms.
R.Borodina ir jos knygos herojai yra įsitikinę, kad gydo ne tyla, o atvirumas.
