Pradėsiu nuo pradžių.
Man 45-eri, ir aš jau daug metų myliu nuostabiausią vyrą pasaulyje. Jis visada šalia, jis žino apie visus mano rūpesčius ir džiaugsmus, jaučiu jo palaikymą, globą ir meilę.
Bėda tik ta, kad tai mano draugės vyras.
Beveik prieš dešimt metų likau našlė. Vyras žuvo autoavarijoje. Sunkiai tai išgyvenau, kreipiausi į psichologus ir psichiatrus, gydžiausi antidepresantais. Jaučiausi likusi šiame pasaulyje vienui viena.
Ir tuo metu man į pagalbą atėjo Saulius. Tiksliau, mano draugė Rūta su vyru Saulium (vardai pakeisti).
Su jais ir jų dukromis praleisdavau daug laiko, šventėme visas šventes.
Bet manęs neapleido liūdesys ir netgi suicidinės mintys – dėl to ne kartą teko gydytis ligoninėje.
Kartą Rūta net užpyko ant manęs ir pareiškė, kad aš tyčia vaidinu auką – neva noriu, kad manęs visi gailėtųsi.
Po kurio laiko susitaikėme, bet, kaip sakoma, širdyje liko nuosėdos. O Saulius... Jis man buvo vis artimesnis, mielesnis ir vis labiau mano.
Sunku tai paaiškinti, bet kai pakeli telefoną prieš pat nuskambant jo skambučiui, kai per kilometrą pajauti jo kvepalų dvelksmą, kai miegi apsikabinusi jo marškinėlius, tiesiog supranti, kad pasaulyje dar egzistuoja tikra meilė.
Ar tuo metu, kai suartėjome, galvojau apie savo draugę, jos jausmus?
Jei atvirai – ne. Ar man dėl to gėda? Ne, ne, ir dar kartą – ne. Ir kodėl turėčiau gėdytis, kad vėl pradėjau GYVENTI? Ir ar galima gėdytis savo meilės?
Kuo labiau jį mylėjau, tuo sunkiau buvo būti atskirai.
Po poros metų atsargiai užsiminiau Sauliui apie tai, kad visuomet galėtume būti kartu. Tuomet jis kalbėjo negalintis palikti Rūtos, nes tai jai būtų per didelis smūgis – jos mama labai sunkiai sirgo. Aš sutikau palaukti.
Po metų palaidojome Rūtos mamą, po kelių mėnesių ir vėl pradėjau kalbėti apie gyvenimą kartu. Saulius labai atsiprašinėjo ir paprašė dar palaukti, kol dukra baigs mokyklą, nes paauglei galėjo pakenkti nereikalingas stresas.
Atsakydama į tai pasiūliau nutraukti mūsų santykius. Bet kaip tai padaryti, jei aš ir toliau buvau artima šeimos draugė, ir iš tikrųjų dažnai būdavome kartu? Ir svarbiausia – juk mes iš tiesų labai mylėjome vienas kitą.
Mes vis dar visi kartu. Jau nebekalbu apie tai, kad mano mylimas žmogus išsiskirtų ir pradėtų gyventi su manimi. Tačiau juk negaliu amžinai gyventi kaip meilužė.
Dažnai pagalvoju apie tai, kad jeigu jis būtų iškart palikęs šeimą, mes būtume galėję susilaukti vaiko, galbūt išvažiuoti gyventi kitur. Bet kuo toliau, tuo sunkiau tai padaryti.
O jis per keletą metų apsiprato su gyvenimu tarp dviejų moterų, ir dabar jam sunku kažką keisti. Gailiuosi, kad iškart nepareikalavau skyrybų...
Sakoma, kad nebūna beviltiškų situacijų, visada yra išeitis. Tačiau iš savo patirties žinau, kad būna, ir maniškė – viena tokių. Kaip gyventi toliau? Kaip elgtis? Ir svarbiausia – kaip nustoti mylėti savo draugės vyrą?
Šie klausimai kasdien sukasi mano galvoje. Kartais pasvajoju, kaip būtų gera, jeigu Rūta pamiltų kitą ir pati jį paliktų... Bet taip turbūt nutinka tiktai filmuose...
