Esame statistinė keturių asmenų šeima, su vyru daug metų gyvename santuokoje. Esame sutuoktiniai, partneriai, draugai ir visa kita, kas sieja du mylinčius žmones.
Turime nemažai draugų, su kuriais palaikome gražius draugiškus ryšius, bent jau man taip atrodė, nors santykiai su kai kuriais dabar keičiasi į negerąją pusę.
Per karantiną, kaip žinia, vieni žmonės priaugo svorio, kiti atvirkščiai – padailino kūno formas. Man pasisekė – pakeitus maisto racioną ir pasitreniravus ant kilimo sugebėjau atsikratyti 8 kilogramų. Puikiu rezultatu džiaugėsi ir mano vyras, nors niekada neprikaišiojo, kad turėčiau atrodyti kitaip. Žinoma, po to teko arba siaurinti drabužius, arba truputį paišlaidauti ir įsigyti naujų.
Pasirodo, mano pastangas pastebėjo ne tik mano vyras, bet ir kai kurie mūsų draugai. Neilgai trukus po pirmojo mūsų, draugų, susitikimo mane feisbuke pradėjo persekioti du vyrai iš mūsų draugų rato.
Esu žmogus, kuris neafišuoja savo gyvenimo pasiekimų, ypač socialiniuose tinkluose, todėl mano paskyroje nėra daug nuotraukų. Tad labai greitai pastebėjau, kad tiedu vyrai pradėjo palikinėti „patiktukus“ po mano senomis istorijomis, gamtovaizdžiais.
Greitai susigaudžiau, kur šuo pakastas, todėl parodžiau jų veiklą vyrui ir pasakiau, kad man keistas toks jų netikėtas aktyvumas.
Vyras pakraipė galvą ir tiek, bet mačiau, kad neliko abejingas. Neslepiu nuo vyro savo asmeninio gyvenimo, nesu intrigų žmogus, myliu ir gerbiu savo vyrą, pašalinis dėmesys man nereikalingas. Turiu tvirtą nuomonę apie santuoką ir jokių nuklydimų netoleruoju.
Mes bendravome šeimomis, visos atrodė sveikos, rūpestingos ir normalios šeimos, visi buvome atsipalaidavę ir jautėmės tarp savų, todėl tas staiga atsiradęs dėmesys mane trikdė.
Pasirodo, tai buvo tik pradžia – po „patiktukų“ etapo atėjo kitas – prasidėjo neutralios žinutės, tokios, kaip „kaip sekasi“, „graži ta nuotrauka prie uolų“ ir panašiai.
Atsakydavau trumpais „ačiū“, „gerai“ arba ženkleliu, kur vaizduojama ranka su pakeltu nykščiu.
Pradėjau spręsti dilemą – nors lyg ir nieko blogo, viskas vyksta neva neperžengiant draugystės rėmų, – kaip tiems dviem parodyti, kad atsiknistų?
Užblokuoti? O gal pradėt vyrui kaišiot po nosim visas žinutes ir laukti jo reakcijos? Gerbiu savo vyrą, bet nesu visiškai neįgali.
Kol galvojau, kaip pasielgti, kad musė netaptų drambliu, vienas iš tų vyrų pradėjo veikti aktyviau – tarsi netyčia užsuko pas mus į namus. Neva tikėjęsis, kad vyras bus namie, kažkokių reikalų aptart.
Supratau, kad ne šiaip sau užsuko – būtent tądien vyras išvažiavo į darbą, ir jis, tas skuduras, tai žinojo, nes jie dažnai susiskambindavo. Neva mano vyras nekelia ragelio, todėl užvažiavęs pakalbėt.
Pasakiau, kad jo nėra, galit susiskambinti vėliau, o man reikia su vaikais pamokas ruošt.
Net per tokį trumpą ir neutralų pokalbį jautėsi, kad jis flirtuoja – akys lengvai primerktos, šypsenėlė, ranka atsirėmęs į durų staktą – kone Alainas Delonas...
Uždarius duris kilo pyktis – tu, kuris turi šeimą, viešai demonstruoji meilę žmonai, pasirodo, paslapčia rašinėji žinutes, stovi prie draugo durų ištaikęs progą, kai jo nėra namie, ir kalbini jo žmoną...
Grįžus vyrui pasakiau, kad buvo užsukęs draugas, jo ieškojo – vyras nustebo, sakė, jis turėjo žinoti, kad šiandien dirbsiu.
Valgant vakarienę prie stalo buvo pakankamai tylu – spėju, abu galvojom apie tą patį – nepagautas už rankos ne vagis, bet įtarimai jau buvo pasėti.
Kulminacija įvyko, kai tas niekšas vėl ištaikė momentą, kai vyro nebuvo namie ir atvažiavo, bet šįkart jau pas mane – sako, reikia pasišnekėti. Pakviečiau jį į vidų, turėdama tikslą sukompromituoti arba atvirkščiai – suprasti, kad klystu dėl jo elgesio.
Vaikams leidau padaryti pertrauką ir pažaisti savo kambariuose. Eidama į virtuvę įjungiau telefono mikrofoną, kad įrašyčiau pokalbį ir padėjau taip, kad jis nematytų, jog įrašinėju.
O tada prasidėjo teatras – jis iškart pradėjo suokti, kad daugiau nebegali kentėti, sapnuoja mane naktimis, kad esu tas žmogus, kurį seniai įsimylėjęs, kad nuolat apie mane galvoja, jam nesiseka darbe, kasdienybėje – vis apie mane galvojąs ir taip toliau.
Kalbėdamas bandė sugauti mano rankas, kurias aš staigiai patraukiau nuo stalo. Na, sako suprantąs, kad man gal šokas, bet jis dega aistra man ir nori, kad aš tai žinočiau.
Sėdėjau ir žiūrėjau į jį, o mano galvoje mintis vijo mintį – tu esi paskutinis skuduras, kuris negerbia nei savo šeimos, nei draugo, kuris tavimi pasitiki, nei – svarbiausia – manęs – tos, kuri dar prieš porą mėnesių, būdama 8 kilogramais sunkesnė, net nerūpėjo, o dabar staiga parūpo.
Ir supratau dar vieną dalyką – jis visiškai nesijaudino! Kalbėjo švelniai, įtaigiai, norėjo liesti mano rankas, supratau, kad jis tai daro jau ne pirmą kartą, taip sakant „atkalęs kabinimo taktiką“...
Tą sekundę jis mane taip užsiutino, kad iš pykčio man net tamsu akyse pasidarė – pamačiau, kokia nuodinga gyvatė yra šitas apsimetėlis draugas.
Susitvardžiau ir paklausiau, ko jis tikisi atėjęs pas draugą į namus ir pasakęs tokius dalykus jo žmonai? Jis nesutriko ir vėl bandė viską iš pradžių.
Sakau – o kaip tavo žmona į tai sureaguos? Na, čia turėtų būti mūsų mažytė saldi paslaptis... Maniau, apsivemsiu tą sekundę nuo jo pasitikinčio tono. Kokia dar saldi paslaptis?! Kokia dar mūsų?! Tau su galva negerai, ką tu išvis sau leidi?
Šnypščiau kaip gyvatė, kad vaikai neišgirstų. Pasakiau, kad dingtų iš mano namų ir mano gyvenimo, ir vyrui pasakysiu, kas per šliužas esi.
Tada jis šlykščiai nusiviepė ir pasakė – esi kvailė, jei manai, kad jis tavim patikės. Ir apsisukęs išėjo. Jau seniai nebuvau taip įsiutus, rankos taip drebėjo, kad vos sugebėjau pasidaryti kavos neapsiplikius.
Perklausiau įrašą – viskas kuo puikiausiai girdėjosi, ir tuo momentu apsidžiaugiau, lyg būčiau išlošus milijoną.
Parašiau vyrui žinutę – paskambink, kai galėsi, jis vėl buvo atėjęs.
Vyras grįžo iš darbo anksčiau, tylus ir piktas. Supratau, kad kažkas ne taip. Susėdom virtuvėje, mačiau, kad vos valdosi, galvoju, negi dėl tos mano žinutės?
Per sukąstus dantis liepė pasakoti. Pasakiau viską, kaip buvo, neminėdama įrašo. Po mano pasakojimo jis gana sarkastiškai pasakė – o kas čia? Ir parodė to bestijos žinutę – „Klausyk, nenoriu kaip draugo skaudinti, bet atidžiau prižiūrėk savo žmoną, nes rankų nevaldo“.
Supratau, kad vyras tiki juo, o ne manim, ir pasidarė skaudu. Pradėjau jo klausinėti – ar paklausei, kur buvom susitikę, kad neva rankų nevaldau? Ne, jis neatsako į žinutes ir skambučius, sako vyras. Aha, sakau, vadinasi, patikėjai jo žinute, nors iš manęs ir žinojai, kad tai jis domisi manim, o ne aš juo?
Taigi, kuriuo dabar tiki – manim, kuri nieko nuo tavęs neslėpiau, ar juo?
Vyras susinervino, sutriko, mačiau, kad jį kankina abejonės, bet kadangi matė, jog aš neverkiu ir nemikčioju bandydama išsisukti, gana greitai nusiramino.
Va tada aš įjungiau įrašą, ir jis jį išklausė. Vyro veidas net papilkėjo, kai visa tai išgirdo – tokio jo dar nebuvau mačius. Nepratarė nei žodžio, tik atsistojo, apkabino mane ir pasakė – atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti ir nuėjęs į miegamąjį atsigulė.
Kitą dieną paprašė įrašo kopijos ir išvažiavo. Kas įvyko tarp jų, nežinau, bet vyras dar savaitę vaikščiojo liūdnas.
Iš darnaus būrio draugų liko pora šeimų, su kuriomis bendraujam kaip bendravę, o didžioji dalis porų nutilo ir nutilo – nežinau, kas jiems buvo prikalbėta ir kuo jie patikėjo, bet ryšio nebeliko.
Džiaugiuosi, kad sugalvojau, kaip apsiginti ir išlaikyti šeimą, o juk yra daug situacijų, kai sutuoktinis tiki svetimu, o ne tuo žmogum, su kuriuo kuria gyvenimą, ir dėl to dingsta tarpusavio pasitikėjimas.
Atėjo vasara, daug žmonių yra pritvinkę per izoliaciją sukauptos neigiamos energijos, pavargę vieni nuo kitų.
Tai buvo rimtas išbandymas mums visiems, todėl norėčiau palinkėti visiems vertinti tuos, su kuriais gyvename ir dalinamės džiaugsmais bei vargais, saugoti ir rūpintis tuo, ką turim brangiausio, kad tokie „draugai“ ar „draugės“ negriautų gyvenimo.
