„Mano mama po išeminio insulto, vasario mėnesį pašalintas galvoje buvęs auglys.
Birželio 4-ąją ją ištiko priepuolis: pakilo spaudimas, pradėjo drebėti rankos, mama ėmė vemti ir tiesiog akyse ant rankų pradėjo atsirasti ryškios spalvos kraujosruvų. Nieko nelaukus pasakiau mamai: „Važiuojam į priėmimo skyrių!“
21:16 mes buvom ten. Nuvažiavom. Tik naudos iš to buvo mažai. Tiksliau – visai nebuvo.
Palydėjau mamą iki durų (manęs į vidų neįleido), aš nuėjau atgal į automobilį jos laukti. Praėjo galbūt 5 minutės, ir pamačiau ateinančią mamą – jos skruostais riedėjo ašaros.
„Pasakė, kad man nereikia skubios pagalbos, kad kreipčiausi į šeimos gydytoją“, – pasakė mama ir po to papasakojo kaip viskas buvo, ką kalbėjo budintis gydytojas ir slaugytojos.
Jos tik stumdė darbus viena nuo kitos: „Eik tu užregistruok“. „Tai tu eik užregistruok, net pavalgyti nėra kada“.
O galiausiai viena iš jų pasakė: „Nereikia jūsų registruoti, neskubus atvejis“.
Nieko nelaukus nulekiu į skyrių atgal pati, be mamos. Išeina neaukšta, apkūni, garbanotais plaukais, pagyvenusi moteris (kiek suprantu - slaugytoja).
„Tai kur mums kreiptis pagalbos?! Bent apžiūrėkit, paimkit kraują, padarykit tyrimus ar lašelinę sulašinkit“, – sakau jai.
Ji man atšovė: „Kreipkitės į šeimos gydytoją. Juk čia ne pirmas kartas, kai jai taip užeina.“
Pasakiau, kad važiuosim pagalbos į Kauną.
Taip, tai ne pirmas kartas, kai mamai taip nutinka, tačiau praėjusį kartą, kai buvo toks priepuolis, jai iškart buvo suteikta pirmoji pagalba!
Daugiau nesivėliau į diskusijas, sėdau į automobilį. Nuvažiavus gal kilometrą nuo ligoninės mamą vėl pradėjo pykint, jai pradėjo daužytis širdis, drebėti rankos (tikriausiai įtakos turėjo ir susijaudinimas, ašaros).
Atgal negrįžom. Buvom netoli tetos namų, paskambinau jai ir pasakiau, kad į savo namus iškviestų greitąją pagalbą, nes mamai blogai. Mama vėl pradėjo vemti.
Atvažiavo greitoji pagalba, paramedikė apžiūrėjo mamą, pamatavo spaudimą, suleido vaistų ir be jokių svarstymų pasakė: „Vežam jus į priėmimo skyrių!“
Pripažinsiu – po tokio incidento ten grįžti visai nesinorėjo, bet matant sunkios būklės mamą kitos išeities neliko.
Nuvažiavus atėjo gydytojas. Greitosios pagalbos automobilyje pamatęs gulinčią mamą sako: „Ai, čia vėl ta pati...“
Vėl atėjo ponia (tikriausiai į ją turėčiau kreiptis „sesele“) kažką kramsnodamą ir su tuščiu indeliu rankoje. „Net pavakarieniauti neduodat...“ – sako.
„Tai rinkitės tokį darbą, kuriame galėsite bet kokiu laiku valgyti, o čia jūs dirbate su žmonėmis, kuriems bet kokiu metu gali prireikti pagalbos“, – atšoviau.
„Na tai ir mums juk reikia pavalgyti, o dabar tik ligoniai ir ligoniai, apie mus niekas nepagalvoja. Matot, čia parašyta, kad ir mums yra laikas valgymui“, – sako ji man.
Puikiai suprantu, kad reikia! Kiekvienas žmogus turi poreikį valgyti, bet velnias... Juk kai buvom atvažiavę prieš valandą, ta ponia jau ėjo valgyti. O dabar sako: neturiu kada pavalgyti... Likau be žodžių.
Mamą su ratukais įvežė į priėmimo skyrių. Budintis gydytojas pasakė: „Tai kuo mes jai padėsime?“
Tačiau greitosios pagalbos paramedikė, kuri atvežė mamą, pasakė: „Bent lašelinę sulašinkit...“
Ir pagaliau buvo paimta kraujo tyrimams! Sulašinta lašelinė!
Kol mama laukė kraujo tyrimo atsakymo, prie jos priėjo ta pati išalkusi slaugytoja ir įgėlė: „Tai nevažiavot į Kauną? Juk sakėt važiuosit...“
Viršūnė! Dar sugeba ironizuoti...
Naktį mama buvo iš ligoninės išleista, kitą dieną dar nelabai gerai jautėsi. Šeimos gydytoja sakė, kad po tokios ligos teks susigyventi su tokiais priepuoliais, bet kai būna blogai, vis tiek reikia kreiptis pagalbos.
Užbaigdama labai noriu padėkoti paramedikei V. V. nes tai žmogus, kuris 100 procentų atsidavęs savo darbui!
Tačiau liūdna, kad yra ir tokių medicinos darbuotojų, kurie savo abejingumu tik teršia gydytojo vardą! Na kam, kam tuomet dirbti tokį darbą?“ – klausė Agnė.
Ligoninės vadovas: laukiame tyrimų išvadų
Kėdainių ligoninės vadovas Stasys Skauminas portalą lrytas.lt informavo, kad dėl šio įvykio jau pradėtas ligoninės medicininio audito tyrimas.
Kol jo išvadų nėra, jis nekomentavo medikų veiksmų.
