Taupumas iš esmės yra sveikintinas ir pagirtinas bruožas, bet ne iki tiek.
Prieš karantino paskelbimą nueidavome sekmadienio pietų eilinėje maitinimo vietoje – ne greito maisto restorane, bet ir ne kokiame iš geriausiųjų penketuko.
Taupuolių siurprizai prasidėdavo vos atvertus meniu.
Pavyzdžiui, prie patiekalų nurodytos kainos už dviejų dydžių porcijas – mažesnę ir didesnę.
Tie du užsisakys didelę porciją, bet valgys ją dviese. Viskas lyg ir gerai, bet labiausiai sutrikdo po to sekantys specialūs pageidavimai.
Būtinai paprašys antros lėkštės ir tada prasideda sriubos pilstymas ir dalijimas po lygiai. Tikrai gėda pasidaro.
Gaila ir padavėjų – visi, atrodo, žmonės, kaip žmonės, bet jų tokie papildomi prašymai akivaizdžiai išblaško ir personalą.
Už papildomus įnorius niekada nepaliks arbatpinigių – mano, kad ir taip uždirba.
Kitas pavyzdys – gėrimų užsakymas. Prie kavos normalu užsisakyti ir desertą. Tik ne jiems.
Dešimt minučių garsiai diskutuoja, kuris tą dieną atsakingas už saldumyno parinkimą. Būtinai paklaus, ar galima užsisakyti pusę porcijos.
Tai kas čia gausis, du kąsniai? Vėl gėda prieš padavėjas, kai jos kantriai aiškina, kad, pavyzdžiui, pyragaičio per pusę nedalina.
Dar vienas pavyzdys – niekada neužsisakys gaiviųjų gėrimų. Ne todėl, kad kenkia kūnui, ar sudėtyje yra per daug cukraus – „neapsimoka“.
Aš pati kasdien tikrai neišlaidauju, bet tas jų taupumas... Jiedu kur tik gali, kartoja tą patį – neverta taip išlaidauti, kam permokėti.
O pinigų jie tikrai turi – dirba dviese gerai apmokamus darbus, dar ir tėvams padeda. Nors, kai tik gali, primena, kad „gyvena iš paskutinių“.
Tik tie eurų likučiai kaip nesibaigia, taip nesibaigia. Per karantiną tiek pritaupė, kad ruošiasi mašiną pirkti iš salono. O maistui, sekmadienio pietums nuolat taupo.
Kartais norisi pasakyti – jeigu netenkina kainos, tai sėdėkit namie ir valgykit makaronus septynias dienas.
