Man teko pasirinkti trečią variantą – net ir žinodama apie vyro klystkelius, tik tyliu ir jokiu būdu nieko nereikalauju.
Jau seniai jaučiau ir žinojau, kad vyras mane apgaudinėja. Iš pradžių ilgai bandžiau įtikinti save, kad to nėra, kad be reikalo įtarinėju.
Bet kai pradėjo ryškėti nepaneigiami faktai, tai ne tik pakirto mano pasitikėjimą savimi – supratau vieną baisų dalyką: aš nieko negaliu padaryti, aš nieko negaliu pakeisti!
Tai supras ne kiekvienas ar kiekviena.
Galiu priremti jį prie sienos su konkrečiais jo slapto gyvenimo įrodymais, bet... Išskyrus problemas, nieko nesulauksiu, ir mūsų santykiai nepasikeis į gerąją pusę.
Ir problema ne tik ta, kad nesame susituokę oficialiai. Tas bjaurus žodis – sugyventiniai. Mes esame sugyventiniai. Nors širdyje laikau mus šeima.
Kartu jau esame dešimt metų, dukrai netrukus sueis aštuoneri, tad mes jau pakankamai ilgai, kad galėtume laikyti save šeima.
Su Tomu esame iš to paties miesto. Baigęs mokyklą jis išvažiavo studijuoti į Vilnių, aš likau gimtajame, kur baigiau mokslus, tapau mokytoja. Bet niekada nedirbau pagal specialybę – įsidarbinau viešbučio administratore.
Tomas dirba įmonėje, visoje Lietuvoje prekiaujančioje medicinos technika, tad jis nuolat ant ratų. Vieną dieną viename mieste, kitą – jau kitame.
Vienos jo komandiruotės į gimtinę metu netikėtai susitikome po kelerių nesimatymo metų.
Abu laisvi, nevaržomi, greitai pajutome simpatiją, po to – aistrą, tapome pora. Kurį laiką Tomas lankė mane, o kai pasiūlė persikelti pas jį į Vilnių, skraidžiau iš laimės. Buvau tokia įsimylėjusi ir laiminga.
Apsigyvenome jo nuomojamame butee. Kurį laiką dirbau pagal specialybę – pradinių klasių mokytoja. Vėliau gavau darbą viešbutyje. Atlyginimas nedidelis, tačiau man patiko mano darbas, tad nesukau galvos nei aš, nei Tomas – sakė, jam svarbu, kad dirbčiau mėgstamą darbą, neniurzgėčiau ir būčiau laiminga.
Pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais jaučiausi be galo laiminga. Viskas buvo nauja ir įdomu, o svarbiausia – gyvenau su savo meile.
Tik vienas dalykas mane jaudino – norėjau vestuvių, o Tomas neskubėjo pirštis. Bandžiau užuolankomis apie tai kalbėti, klausinėdama ar svarstydama apie ateitį, tačiau jis kažkaip išsisukdavo ar nutylėdavo, nukreipdavo kalbą kitur.
O kartais imdavo sakyti, kad santuoka – tai atgyvena, tik (cituoju) „kaimiečiai dabar tuokiasi, o visi kiti gyvena susimetę ir nemato bėdų.“
Pusseserė man patarė griebtis gudrybės, kurios griebiasi daugybė moterų, norėdamos pririšti vyrą: pagimdyti vaiką, ir niekur jis nedings, turės mane vesti.
Sužinojęs apie mano nėštumą Tomas nei apsidžiaugė, nei nuliūdo. „Nori – gimdyk, nori – ne“, – pasakė. Taip ir likau be nuotakos suknelės ir vestuvių varpų, bet su pilvu.
Kai gimė dukrelė, Tomas nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi, tapo puikiu tėvu.
Ne iškart supratau, kad aš jam buvau tiesiog patogus pasirinkimas – visos kasdienės namų problemos išspręstos, gyventi patogu ir jauku, tuo labiau, kad nereikalavau jokių ataskaitų, kur leidžia pinigus ir laiką.
Dėl pinigų neturėjau jokių priekaištų – jis moka nuomą už butą, komunalinius mokesčius, aprūpina namus reikalingais daiktais, moka už dukters užsiėmimus. Aš prisidedu pirkdama maistą.
Įtarimai dėl Tomo neištikimybės mane persekiojo beveik nuo pat pradžių: jo darbo pobūdis reikalauja dažnų kelionių, susitikimų kituose miestuose, daugybės skambučių, kurie jį neretai pasiekia ir darbo valandoms pasibaigus.
Kartais po tokių skambučių Tomas dingsta iš namų ir pasirodo po vidurnakčio arba net ryte.
Negaliu pasiskųsti ar net parodyti, kad esu nepatenkinta. Į tai iškart atšaunama: „Pirma – mano darbo grafikas neribojamas, o atlyginimas priklauso nuo pardavimų. Ar manai, kad pinigai man krenta iš dangaus?“
Ką pardavinėja vidury nakties – žino tik jis pats. Tačiau nesu tokia kvailė, kad nesuprasčiau, jog pardavimų sėkmė nepriklauso nuo jo naktinių ryšių su tais neva užsakovais ar tiksliau – užsakovėmis.
Kartais noriu verkti iš beviltiškumo. Tomas ne tik nesiruošia kurti šeimos – dabar jau bijau, kad sutikęs naują gyvenimo meilę bet kurią akimirką gali man parodyti duris.
Vienintelis dalykas, ko galiu iš jo tikėtis – alimentai. Mes juk net neturime ko dalintis, nes nieko kartu neužgyvenome: butas – nuomojamas, o automobilis – įmonės.
Viena su vaiku Vilniuje iš savo atlyginimo neišgyvenčiau, tačiau ir grįžti į gimtąjį miestą negaliu: pas tėvus gyvena sesuo su šeima. Be to, ir gėda.
Jei ir rasčiau ten darbą, mažai tikėtina, kad uždirbčiau tiek, kad galėčiau išsinuomoti nors ir mažą butą.
Taip ir gyvenu lyg ant ugnikalnio. Ir kol mano antroji pusė vakarais ar naktimis „pluša“ dėl savo įmonės gerovės, aš panyru į serialus ir pasimirštu – bent jau ten pasižiūriu į kitų žmonių laimingus gyvenimus.
