Kiekviena darbo diena tampa iššūkiu, kai privaloma dėvėti apsaugos priemones, kurios saugo, bet tuo pačiu metu ir labai apsunkina atlikti užduotis.
Mes – pirkėjai ar pacientai – vargiai nesusimąstom, kad elementarus veiksmas įgauna visai kitą vertę.
Mūsų tėtis šiuo metu gyvena Antavilių pensionate, kuris yra paskelbtas koronaviruso židiniu.
Karantinas jame buvo paskelbtas kovo 13 d. Viskas buvo ramu ir tvarkinga, kol nepaplito virusas iš siuvyklos „Vilnika“ Nemenčinėje. Ten viskas buvo paprasčiau – uždarė įmonę, darbuotojus išsiuntė į namus karantinuotis.
Antaviliuose visai kita situacija – nei darbuotojų, nei ligonių neįmanoma išsiųsti namo ar tuo labiau į kitą sveikatos priežiūros įstaigą. Ši įstaiga turi funkcionuoti, nepaisant visų iššūkių.
Televizijoje, spaudoje, internete plinta labai daug kritikos ir komentarų apie vidaus tvarkos taisykles ir jų nesilaikančius darbuotojus.
Mane stebina tokia pozicija – kontroliuoti ir kritikuoti. Taip, kontroliuoti reikia. Bet jeigu jau yra priežastis skelbti pensionatą koronaviruso židiniu, tai, mano galva, suvaldyti situaciją pirmiausia padėtų pagalba darbuotojams jų kasdieniuose darbuose.
Juk visiems aišku, kad ši įstaiga – ne SPA ar sanatorija. Pensionate gyvena visi tie, kuriems reikia tikros, profesionalios pagalbos, kurios suteikti nebepajėgia artimieji.
Dauguma ligonių yra tokios būklės, kad netgi nesuvokiama, kaip juos prižiūrėti laikantis atstumo. Ypač dabar, kai reikia dėvėti visas įmanomas apsaugos priemones.
Teoriškai, sėdint kabinete, atrodo viskas elementaru. Taisyklės surašytos, jų privalu laikytis. O praktiškai?
Įvairiomis demencijomis sergančių ligonių skyriuje ypač sudėtinga. Ten būna tokių situacijų, kad viena slaugytoja net nepajėgia elementariai pamaitinti ar pakeisti sauskelnių – kita tuo pačiu metu turi pagelbėti, sulaikyti aktyviai judantį, neprognozuojamai besielgiantį ligonį.
Išvengti kontakto labai sudėtinga tiek pacientams, tiek personalui.
Man susidarė įspūdis, kad kontroliuojantieji nelabai suvokia, kokia yra kiekvienos dienos realybė tokiose įstaigose. Prieš vertinant darbuotojų atliekamas darbo užduotis siūlyčiau tiesiog praleisti bent jau pusdienį bet kuriame skyriuje, o ypač rekomenduočiau pabūti, bent jau pabūti šalia darbuotojų demencinių ligų skyriuje. O tada rašyti popierines taisykles ir teoriškai ieškoti kaltų.
Su didžiausiu dėkingumu mūsų šeima lenkiasi visiems Antavilių pensionato darbuotojams už jų tvirtybę, ištikimybę priesaikai ir savo pašaukimui.
Jūsų kasdienis darbas su mūsų artimaisiais - geriausias pavyzdys visiems mums, o ypač vertintojams.
Kai užuot kritikavę kitus ir ieškoję kaltų, tiesiog dirbate, globojate, rūpinatės visais tais, kuriems likimas šiandien lėmė imti maistą iš jūsų rankų, miegoti jūsų paklotose lovose, būti nupraustiems jūsų, pakalbintiems, o netgi, manau, ir paglostytiems (kartais tai būna geriausias vaistas), nepaisant visokių rizikos faktorių.
