O ji tokia. Turime draugus, su kuriais draugaujame šeimomis. Norėčiau sakyti – draugavome, bet nežinau, kaip bus po karantino.
Susitikdavome, pavakarodavome, šašlykų ar kepsnių išsikepdavome, pasidalindavome naujienomis, problemomis ar bėdomis.
Kažkaip susiklostė, kad viskas vykdavo tik pas mus, pas draugus vakarojame gal tik porą kartų, ir tai nepamenu, kada.
Iš pradžių vakarėliai namuose man visai patiko. Tuo metu auginau vaiką, sėdėjau namuose, ir tai buvo galimybė prasiblaškyti. Net vaišių ruošimas ir tvarkymasis po to neerzino.
Kurį laiką viskas atrodė normalu. Bet po kurio laiko pastebėjom, kad per tuos susitikimus mes su vyru vaidinam tik klausytojų rolę, o draugai mūsų džiaugsmais ar problemomis visiškai nesidomi. Mūsų gyvenimas jiems visai neįdomus. Tik jie pasakoja apie savo keliones, vaikus, darbus ar nuotykius.
Svečiavimasis pas mus jiems – dar ir proga pakeisti aplinką ir pailsėti nuo namų. O mes?
Jie mūsų į svečius nekviečia. Bandėme net pajuokauti ta tema, tačiau draugas tarsi juokais mestelėjo, neva jo žmona nėra sutverta virtuvei.
Po šių jo žodžių pasidarė apmaudu. Žodžiu, atsipeikėjom, kad, kaip sakoma, tai žaidimas į vienus vartus.
Su vyru pasikalbėjom, kad mums visai nereikalingi tie vakarėliai, tai tik tuščios draugystės. O tuo metu ir karantinas užklupo. Viskas tarsi išsisprendė savaime.
Per tą laiką keletą kartų susiskambinom, o šią savaitę paskambinę jau sulaukėme klausimų, kada galėsim susibėgti. Neva pasiilgę, nori pabendrauti. Praėjusį savaitgalį buvę pajūryje, turi daug įspūdžių, o ir karantinas lyg į pabaigą. Tai gal susitinkam, klausia.
Mums visiems reikalingi draugai, bet ar draugystė tik to verta, kad vieni naudojasi kitais?
