Niekada neplanavau tokio vaidmens, bet gyvenimas – tikras pokštininkas. Įsipainiojau į tokius santykius, kuriuos smerkia visuomenė, ir, nors ir žinau, kad tai niekur neveda, negaliu iš jų ištrūkti.
Man 33-eji, dirbu tarptautinėje kompanijoje, turiu butą Vilniuje, daug draugų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Nepaisant to, frazė „gyvenimas pasisekė“ tikrai ne apie mane: net jeigu kitose gyvenimo srityse puikiai sekasi, to negaliu pasakyti apie asmeninius santykius.
Daugelis manęs klausinėja, kodėl neturiu draugo, o aš jiems nieko negaliu atsakyti. O kaip pakeisti situaciją, nežinau.
Tai, kad aš jį turiu, yra mano didžiausia laimė. Tai, kad mes su juo susipažinome per vėlai, yra didžiausias mano skausmas.
Jis turi šeimą: žmoną ir aštuonmetį sūnų, kurį myli labiau už viską. Ir pirmiausia dėl vaiko jis niekada nepaliks savo šeimos.
Aš nesu sutikusi labiau mylinčio ir nesavanaudiško tėvo, ir už tai jį dar labiau myliu.
Taip pat šiltai jis atsiliepia apie savo žmoną. Niekada nesiskundė, negirdėjau negražių žodžių apie ją. Mes su ja labai panašios, gal netgi galėtume tapti draugėmis, jeigu nemylėtume vieno ir to paties vyro.
Skirtumas tik tas, kad aš apie tai žinau, o ji – ne.
Mes pažįstame viena kitą: kartais ji užsuka į mūsų biurą, keletą kartų dalyvavo korporacijos renginiuose.
Susitikusi maloniai šypsosi, šypsausi ir aš, nors tuo pačiu viduje viskas net dreba.
Neslėpsiu – svajoju, kad jie išsiskirtų. Man 33 metai, ir net didžiausiame košmare nesapnavau, kad visą gyvenimą praleisiu tenkindamasi meilužės vaidmeniu. Kaip ir kiekviena moteris, noriu šeimos ir vaikų.
Bet, matyt, neįmanoma turėti nei vieno, nei kito: mano mylimasis jau yra vedęs ir nėra linkęs nieko keisti savo gyvenime.
Kartą jam pasakiau, kad norėčiau pagimdyti jam vaiką, bet jis tam paprieštaravo. Sakė, kad jam pačiam reikia užauginti savo sūnų, o gyventi dviejose šeimose bus amoralu, tai sukels skausmo ne vienam žmogui.
Dabar skausmą jaučiu tik aš...
Kartais man į galvą ateina baisios mintys, ypač tuomet, kaip ilgai nesusitinkame, ir mane guodžia tik kelios žinutės ar skambučiai per dieną.
Bet kai būnu gilioje neviltyje, kartais pagalvoju: o kas, jeigu paskambinčiau jo žmonai ir viską papasakočiau apie mus?
Kol kas to nepadariau, nes man jos gaila. Tiesiog gerai suprantu, kad tai niekur nenuves. Kils skandalas, bet ji jo nepaliks – tokių vyrų, kaip jis, moterys nepalieka. Ir jis man niekada to neatleistų. Tad galimybė jį prarasti po skambučio būtų daug didesnė nei galimybė jį išlaisvinti. Taigi, ir nerizikuoju.
Pastaruoju metu vis daugiau galvoju apie savo gyvenimo perspektyvas.
Džiaugsmingų, savo siaubui, nematau. Gyventi su mylimu vyru – nelemta, susilaukti jo kūdikio – taip pat.
Žinau vieną dalyką – aš jį myliu. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę būti šalia jo, matyti jį, išgirsti balsą, pajusti jo prisilietimus.
Mano draugė, vienintelė, kuri žino apie tai, sako, kad ta aistra tikrai praeis. Bet tai jau tęsiasi penkti metai! Ir kiek tai truks, aš nežinau.
Esu ir laiminga, ir nelaiminga. Man pasisekė sutikti vienintelę meilę mano gyvenime, bet kaip gaila, kad ji tokia neteisinga...
