Aš save visada laikiau kuklia fotografe, gyvenančia vidurio Lietuvoje, kuriai moka už tai, ką jai patinka daryti – dirbti, ir tuo mėgautis.
Mano, kaip fotografės, gyvenime norai irgi buvo labai žmogiški, žemiški – dirbti sau, nes visada maniau, kad moku gerai organizuoti darbo laiką.
Dirbti sau man buvo ne naujiena, nes fotografija prasidėjo ir ėjo žingsnis žingsnin su kitu ir anksčiau man įdomesniu darbu – dirbau draudimo eksperte, šiuo statusu su didžiule pagarba mėgavausi ir kūriau gražius, atsakingus santykius su klientais.
Na, argi tai ne svajonių profesija? Ten juk ugdomos nuostabios ir atsakingos asmenybės, tokia ir aš ten užaugau, ir esu be galo dėkinga bendrovėms, lektoriams, vadovams, iš kurių išmokau daug dalykų, kurie man padeda ir šiandien.
Mes augame, kaip žmonės, asmenybės, ir dažnai tolesniam augimui mums reikia keistis. Taip ir mano gyvenimas krypo į pusę, kurioje norėjosi mažiau oficialumo, daugiau ramybės, daugiau galimybių kurti savo ir dėl savęs.
Fotografija tada man buvo atgaiva, tai man ir dabar reiškia be galo daug, ir nuo pat pradžių jaučiau, ir žinojau: aš ne menininkė.
Net įsižeisdavau, kai mane taip pavadindavo, nes man menininkai asociajavosi su neatsakingu laiko planavimu, terminų nesilaikymu ir kitokiu, man nesuprantamu, mąstymu, nes aš – kitokia.
Atleiskit, jei tai ką nors įžeis, bet taip aš maniau anksčiau. Dabar žinau, kad menininkų gretose yra gausybė atsakingų ir kūrybingų asmenybių.
Mano fotografijos mokytojas man po pirmųjų pamokų pasakė: „Tu neturi nei akies, nei fantazijos – tu negali būti fotografė.“ Skaudėjo? Šiek tiek, bet pagalvojau – na ir kas? Ar aš negaliu fotografuoti? Ar aš negaliu mėgautis tuo, kas man patinka?
Dėl Dievo meilės! Jei jums patinka kažką daryti, o jumis netiki, nekreipkit į tai jokio dėmesio, nes tai įtakos jūsų malonumui neturi – darykite tai, kas jums teikia malonumą!
Aš tikrai labai ilgai ir kantriai laukiau, kol išauš mano laikas, o jis, pasirodo, buvo atėjęs, tik aš to iškart nepastebėjau.
Fotografija pasiglemžė mane kaip viesulas. O su ja atėjo ir naujos galimybės tobulintis, tobulėti ir toliau augti.
Kalbant apie antrą, trečią ar bet kurią kitą galimybę gyvenime – jų turime kasdien! Ryte prabundi – ir dar viena galimybė mėgautis, kurti ir gyventi. O šiandien gyvenimas siūlo kaip niekada daug iššūkių – visiems sudėtinga – nuo smulkaus iki didžiausio verslo. Todėl labai domiuosi tuo, kaip kiti prisitaiko prie esamų sąlygų, kokius pokyčius daro įprastoje veikloje, kokius vizualinius ir socialinius sprendimus įmonės viešina visuomenei. Taip pat, kaip socialinė erdvė, keičiasi ir žmonės, bando prisitaikyti vieni prie kitų.
Mėgti darbą – puikus charakterio bruožas. O sau nusprendžiau atverti galimybę, kurią pavyktų įgyvendinti. Viskas gyvenime vyksta tuo laiku ir tuomet, kai reikia, jei tai neįvyksta – tai yra ne jūsų laikas. Ir aš tos progos nepraleidau.
Kelionę ir stažuotę žinomose Europos įmonėse, po kurios įteikiami tarptautiniai sertifikatai, aš priėmiau kaip didžiulę gyvenimo dovaną. Todėl visus raginu ir rekomenduoju dalyvauti patinkančioje programoje pagal specialybę, nes tai daugiau, nei galite įsivaizduoti.
Aš už savo „Erasmus+“ programos galimybę esu dėkinga Jolantai V. iš Lietuvos darbdavių konfederacijos, dėstytojui Stasiui Š. iš Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo.
Ir taip mano aplankytų šalių sąraše atsirado dar viena nuostabi Europos šalis – Vengrija ir be galo ypatingas miestas Budapeštas. Nesate ten buvę? Būtinai aplankykite! Jis nuostabus ne tik unikalia architektūra, bet ir kultūra, kraštovaizdžiu, daugybe susipynusių kultūrų, jį dievina viso pasaulio turistai.
Vengrų tautiniai šokiai net šiek tiek panašūs į mūsų tautinius, kaip ir jų tautiniai rūbai.
Kaip dabar pamenu Velykinį periodą, kai visose gatvėse vyksta koncertai, mugės, renginiai abiejose Dunojaus pusėse. O lankytinų vietų gausybė tokia, kad man, prisipažįstu, aplankyti daugumos taip ir neteko, bet aš ten dar tikrai sugrįšiu.
Vakarais ir naktį ten neįtikėtinai šviesu, žibintų gausybės puošia visą miestą. Mieste saugu, bent man nebuvo jokios abejonės, kad yra kitaip.
Ten kurti gražius vaizdus įkvėpimo nebuvo, nes ten pasakiškai gražu ir taip – tik spaudi mygtuką, ir tiek – juk ten nuostabu. Manau, dėl to ten yra fotografų sostinė, bet tikriausiai ne dėl gamtovaizdžio, o dėl be galo talentingų fotografų.
„Jei tavo nuotraukos nėra pakankamai geros, vadinasi tu nesi pakankamai arti“, – sakė Robertas Capa. Jo muziejus ir kiti Budapešto muziejai pasižymi modernizmu, kai kurie net šokiruojantys, todėl tiks praktiškai bet kuriam skoniui.
Jei sakoma, kad Niujokas yra didelių galimybių miestas, tai Budapeštas yra jo mažasis brolis.
Taip. Ten toks neįtikėtinai didėlis galimybių miestas, kad vietos rasti gali kiekvienas. Daugiatautis, daugiakultūrinis, be galo kūrybingas ir išskirtinis.
Taip. Ten toks neįtikėtinai didėlis galimybių miestas, kad vietos rasti gali kiekvienas. Daugiatautis, daugiakultūrinis, be galo kūrybingas ir išskirtinis.
Kas dar jame yra išskirtinio? Tai įmonės, su kuriomis man teko dirbti kaip fotografei. Didžiuojuosi, kad buvau mažytė didžiulės PR agentūros „Uniomedia“ dalis, kurioje kartu su kitais dirbau „Telekom“, „Sanoffi“, „Cib Bank“, „Aegon“, „Daily News Hungary“. Ypač mėgavausi darbu su „KIOSK Pest“, „KIOSK Buda“, „The Ritz-Carlton“. Ir įmonė, su kuria ir dabar bendradarbiauju – „Caliph Trade“.
Jei man kas prieš metus būtų pasakęs, kad atrasiu dar daugiau įdomių sričių, kurios man patinka – būčiau visiškai nesupratusi pašnekovo, o dabar drąsiai galiu pasakyti, myliu ne fotografiją, o kūrybą, nes kurti galima viską, tai yra begalybės ženklas.
Man fotografija atvėrė naujų galimybių, visi mano techniniai, komunikacijos įgūdžiai, socialinės erdvės pažinimas išaugo į didesnį poreikį tobulinti savo įgūdžius, ieškoti daugiau informacijos, toliau mokytis naujų dalykų, kurie man jau dabar suteikia naujų galimybių. Prie visos šios naujos galimybių eros prisidėjo ne tik minėti žinomi įmonių vardai, bet ir jose dirbantys žmonės – visi be galo draugiški, šilti ir nuoširdūs, tokius žmones susitikti visada norisi vėl ir vėl. Ačiū jums visiems!
Todėl neabejodami rinkitės tobulinimąsi pagal „Erasmus+“ programas, nes tai naujas langas į jūsų ateitį nepriklausomai nuo jūsų amžiaus.
Iš visos širdies norėčiau padovanoti vilties, kad viskas bus gerai. Patarčiau pradėti matyti nors po vieną gerą dalyką ir pasakyti – nusišypsok, rytoj tikrai vėl ateis naujas rytas, ir vėl galėsi pabandyti iš naujo, ir vėl turėsi galimybę kurti, džiaugtis ir mylėti!
