Nieko nepadarysi – karantinas, įvykių nėra, televizorius rodo vis tą patį, tad vis šioks toks gyvenimo paįvairinimas, sutraukęs norinčius paspoksoti į svetimą dramą. Juk skyrybos plačiajai visuomenei tokia saldi tema – taip ir traukia lyg bites medus.
Tačiau kita vertus, visa tai perskaičiusi pasijutau lyg į svetimą lovą įlipusi. Ir taip negera pasidarė. Komentatoriai pradėjo viešai reikšti savo nuomonę apie priežastis, nuogirdas ir kitas nesąmones, aptarinėti vieno ar kito elgesį ir net aiškinti, kiek vaikų jiems reikėjo turėti.
Nepažįstu nei Rūtos, nei jos vyro, nepalaikau nei vieno, nei kito, o ir vienos tiesos niekada nebūna.
Auginti penkis vaikus – nemenkas iššūkis net ir dviem darniai sutariantiems suaugusiems žmonėms normaliu laiku. Turbūt nėra šeimos, kurioje nebūtų kilę barnių dėl vaikų auklėjimo.
O dabar kiekvienas įsivaizduokite save Rūtos vietoje.
Namuose ji viena, karantinas, darželiai ir mokyklos uždaryti, vaikai sukiojasi aplink ir kiekvienam reikia dėmesio ir meilės, jau nekalbant apie jų įgūdžių lavinimą ir mokymą. O dar ant rankų – ką tik gimęs naujagimis.
Visos prisimenam tas nemigo naktis ir dėl to kylančius konfliktus „iš nieko“. Tad noriu paprašyti visų, ypač moterų – neteiskit.
Bet kad ir kaip norėčiau suprasti ir Rūtą, ir jos sutuoktinį, visoje šioje dramoje niekaip nesuprantu vieno: kodėl jie, viešai užsimindami apie menamus ar tikrus kaltinimus vienas kitam, nepagalvojo apie vaikus, tėvus, artimuosius? Apie tai, kad visą šią dramą dabar komentuoja kas netingi ir ne pačiais gražiausiais žodžiais?
O ką vaikai pasakys po daugelio metų, kai užaugę paskaitys apie tai? Juk gyvename laikais, kai nepradingsta nė vienas žodis.
Ką paliksite vaikų, ir taip kenčiančių dėl tėvų skyrybų, ir mylinčių tiek vieną, tiek kitą, širdelėse? Kokį gyvenimo pagrindą formuojate? Kad ir kokios ambicijos virtų, kad ir kiek neteisybės matytumėte vienas kito elgesyje, vien tik dėl vaikų pasilaikykite viską sau.
Aš išsiskyriau dar tais laikais, kai nebuvo feisbuko, jokių socialinių tinklų. Bet net jeigu ir būtų buvusi galimybė, niekada nebūčiau viešinusi to, kas negero vyksta mano šeimoje. Ir pirmiausia – dėl vaikų.
Nežeminome vienas kito. Išsiskyrėm patyliukais, net kai kurie tolimesni draugai ar kolegos dar ilgai apie tai nežinojo. Netgi atrodė gėda.
O dabar gėda skaityti, kaip kiti, net iš arti nematę poros, aptarinėja jos gyvenimą ir aiškina, kiek vaikų jiems reikėjo turėti.
Dar kartą pasitvirtino liūdna tiesa, kad viešai geriau neatverti širdies ir nedemonstruoti asmeninių dramų, ypač jeigu esi toks garsus ir žinomas, kaip Rūta.
