Savo nerimu dėl ateities pasidalinau ir su artimaisiais, kurie iš to tik pasijuokė, aiškindami, kad pavojus netikras ir išgalvotas, tyčia sukurtas žmonėms pagąsdinti.
Akimirką net suabejojau savo nuojauta, pagalvojau – gal išties perdedu. Buvo tų virusų ir anksčiau, ir nė vienas grėsmės žmonijai nesukėlė. Matyt, taip bus ir šį kartą.
Tačiau tinklaraštininkai siuntė viena už kitą grėsmingesnes žinutes rodydami tuščias gatvės, parduotuvių lentynas, lyg norėdami visus perspėti – pasaulį užklupo didelė bėda, saugokitės.
Nerimas didėjo su kiekviena diena, ir aš nutariau, nepaisydama aplinkinių pajuokų, pasiruošti galimiems išbandymams.
Iš pradžių nutariau pasirūpinti konservais. Senelis, einantis pro šalį, pastebėjęs, kad į krepšį kraunų gal jau dešimtą konservų dėžutę, užklausė – karui ruošiatės? Net susigėdau. Teko meluoti – atsakiau, kad vyras išvažiuoja dirbti į užsienį, todėl ir perku didelį kiekį negendančio maisto, kad jam ten būtų ką valgyti.
Seneliui paaiškinimas tiko. Priėjęs arčiau net patarė, kokius konservus pirkti, kurie skanesni.
Nemaloniai pasijutau ir kasoje. Pardavėjos žvilgsnis skenuojant mano prekės buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius.
Matyt, ji iškart suprato, kam perku tiek daug vienodų ilgai galiojančių prekių – žiniasklaidoje jau mirgėjo pranešimai apie pavojingo viruso atsiradimą, ir tai jai kėlė juoką.
Po šios patirties nutariau maisto produktus pirkti ne paprastoje parduotuvėje, o bazėje. Ten, kur mano pirkimas nesukeltų įtarimo.
Taip pat buvau užsukusi ir į vaistinę, pasirūpinau ir kaukėmis bei dezinfekuojančiomis priemonėmis.
Sugrįžus į namus pilnu automobiliu maisto pradėjau viską nešti. Lauke vaikštinėję kaimynai, iš pradžių tyliai stebėję mano zyliojimą nuo automobilio iki buto durų, neištvėrė nepaklausę – kodėl prisipirkau tiek daug maisto ir tokiais dideliais kiekiais?
Tada jiems tiesiai šviesiai atsakiau – bijau epidemijos. Gyvename juk kaime. Jei didmiestį uždarys, kaip apsirūpinsime maistu?
Mano žodžiai kaimynams sukėlė nemenką juoką. Susigėdau dar kartą. Pasiteisinau, kad jei pavojus netikras – maistą išdalinsiu vaikams, kurie turėjo atvažiuoti iš užsienio.
Prisipirkusi maisto pasijutau drąsesnė. Nors daug kas sakė, kad tiesiog nepagrįstai panikuoju, panikos nejaučiau. Buvo tik pikta, kad niekas nesupranta nei mano elgesio, nei galimo pavojaus, kurį jaučiau jau net sausį mėnesį.
Vasario pabaigoje iš Vokietijos į svečius atvyko sūnus. Tuo metu jau visur kalbėjo apie epidemiją užklupusią Italiją. Susirgimo atvejų buvo ir Vokietijoje.
Bandžiau sūnui sakyti, kad virusas jau tikriausiai yra ir Lietuvoje, kad jis nesilankytų viešosę vietose, kur yra daug žmonių. Sūnus iš mano baimės tik pasišaipė pasakęs, kad miršta tik seni, kad jauni nesuserga arba serga lengvesne forma. Todėl baimintis nėra jokio pagrindo. Argumentas, kad jis gali užkrėsti mane, irgi deramai nesuveikė. Jis atmetė bet kokias mintis apie susirgimą. Viskas, ką pažadėjo, tai tik dezinfekuoti rankas.
Į Vokietiją sūnus planavo išvykti tik kovo 13 dieną, penktadienį. Tačiau kovo 11 dieną pasijutau blogai. Pakilo kraujo spaudimas, pradėjo krėsti drebulys, skaudėti galvą, krūtinę, atsirado dusulys. Iškart supratau, kad kažkas negerai. Nenorėjau, kad sūnus liktų su manimi vienoje patalpoje ilgiau, kad neužsikrėstų, jei sergu, paprašiau jo išvažiuoti į Vokietiją anksčiau.
Šį kartą sūnus manęs paklausė. Matyt, suvokė, kad juokai šioje situacijoje menki. Išvažiavo ketvirtadienį naktį. Kaip tik prieš visą tą suirutę su karantinu ir sienų uždarymu. Labai pasisekė.
Dažnai po straipsniais matau niekinančius komentarus. Žmonės piktinasi visais keliaujančiais epidemijos metu bei užstrigusiais užsienyje, pravardžiuoja juos kvailiais, kurie verti paties blogiausio ir net mirties. Manau, neteisinga taip elgtis. Patikėkite – išfiltruoti tokią gausią ir prieštaringą informaciją, kokia dabar pasiekia mus visus, ir protingam sunku, o žmonėms, ypač jauniems be patirties, esantiems toli nuo medicinos srities, tinkamai įvertinti pavojų praktiškai neįmanoma.
Turėtume būti jiems tolerantiškesni. Padėti susivokti, pamokyti, kaip elgtis, bet tik ne smerkti. Smerkimas gali tik paaštrinti situaciją.
Sūnui išvažiavus dėl prastos savijautos kreipiausi telefonų į šeimos gydytoją. Kadangi neturėjau aukštos temperatūros, gydymas paskirtas nebuvo. Buvo tik patarta gerti daug arbatos ir vaistus nuo skausmo.
Kitą dieną dusuliui ir skausmui krūtinėje nepraėjus dar kartą paskambinau į šeimos kliniką. Buvo patarta naudoti vaistus nuo dusulio – tokius, kokius naudoja astma sergantys žmonės. Štai tada ir supanikavau. Nes manęs realiai niekas neapžiūrėjo. Gal jau sergu plaučių uždegimu? Jis irgi kartais būna be temperatūros, o gydymo nėra. Taip pat uždraudė lankytis ir šeimos klinikoje, kad neatneščiau užkrato, jei toks būtų.
Likau be realios medicininės pagalbos ir niekam nerūpėjau. Teko gelbėtis pačiai.
Iškrausčiau stalčiuką su vaistų atsargomis, likusiomis nuo praėjusių metų, kai sirgau gripu, ir pradėjau gydytis savarankiškai. Gėriau ir žolelių arbatas, gydžiausi kitomis liaudiškomis priemonėmis. Nežinau, kuo susirgau, tačiau savijauta kol kas patenkinama.
Dabar niekur neinu iš namų, kad nieko neužkrėsčiau. Nors oficialiai ir nėra nustatyta jokia diagnozė, vis tiek jaučiu didelę atsakomybę prieš kitus, nes artimai bendravau su sūnumi, atvykusiu iš Vokietijos.
Patekus ir tokią sudėtingą situaciją pirmą kartą pasidžiaugiau savo sprendimu turėti namuose maisto atsargų. Saviizoliacijos metu, kai namuose esu viena, jos man labai praverčia.
Nors kita vertus, jei būčiau sunkiai pasiligojus – ar man jų reikėtų?
