Kai geras oras, čia visada pilna išėjusių pasivaikščioti mamyčių ir jų mažylių.
Priekyje manęs eina mama, prieš save stumdama vežimėlį su kūdikiu, o jai iš paskos seka kokių 4-5 metų pirmagimis mėlynu kombinezonu.
Akys užkliuvo, nes vaikas paskui save tempė kokių 2 metrų ilgio pagalį, panašų į nulūžusią šaką – ilgą, bet lengvą.
Mama eina gana sparčiu žingsniu, o vaikas bando ją pasivyti ir „tabaluoja“ ta lazda, bet nepaleidžia. Netrukus persimeta ją į priekį, užkliudo mamą bei vežimėlį, o tuomet pasigirsta staugimas.
Mama staigiai apsidairo, griebia vaiką už rankos, nuvelka už netoliese esančio medžio, pasigirsta – pliaukšt! – ir vaikas į darbą paleidžia dūdas.
Mano galvą perskrodžia mintis – ką dabar daryti? Skambinti policijai, vaikų teisėms?
Dar puikiai atsimenu, kad Kaune per skandalus su vaikais gimsta politinės karjeros.
Antra mintis – ne, ačiū, antros Kručinskienės Lietuvai nenoriu dovanoti. Tokių „dovanų“ Lietuvai jau gana.
Praeidama pro verkiantį vaiką ir akivaizdžiai suirzusią motiną šypteliu, o mintyse atsimenu, kaip ponia Kručinskienė televizijoje dėstė savo „kompetencijas“: moka bendrauti su žiniasklaida, moka bendrauti su advokatais, laimėjo teismą ir t.t.
Pamiršo, kad moka profesionaliai auklėti vaikus ir gyventi ten, kur jai nepriklauso. Tikrai ačiū – žmonių, kurie iš savo kvailystės bando padaryti karjerą, nereikia.
Juk daug geriau, kai tokios motinos gadina gyvenimą tik vienetams, negu veržiasi į politiką ir gadina gyvenimą visiems.
