Seniau gyd. A.Alekseičikas ir kolegė S.Meškauskienė žibėjo spaudoje.
Cituodavau gydytoją būdama moksleivė, kai reikėdavo lietuvių kalbos namų darbams nurašyti tris sudurtinius sakinius.
Mano favoritai buvo Rabindranatas Tagorė, Viktoras Hugo, o iš autorių lietuvių kalba – gyd. A.Alekseičikas, kuris, rašydavo į tuometinę žiniasklaidą profesionalius, labai įdomius straipsnius.
Tokiu būdu apie gydytoją ir mano susižavėjimą šia asmenybe žinojo visa mano klasė bei mokytojai.
Kas žino, ar Lietuvoje yra geresnis psichoterapeutas už šį gydytoją?
Gydytojas, žinoma, yra mūsų visų mokytojas.
Reikia pamatyti kaip jis dirba – tada abejingų nelieka.
Rezultatas visada būna puikus, pavyksta, o įstaigai garbė, kad joje dirba toks specialistas.
Skeptikais lieka tie, kuriems nepavyksta ar tingisi panašiai dirbti. Na, o psichiatrai taip pat privalo žinoti, kad skepticizmas – tai simptomas, arba intelekto problema.
Kai mane mokė hipnozės Indijoje, paklausė: „O kas tave mokė psichoterapijos?“.
Mano mokytojas – gyd. A.Alekseičikas, ne aš viena ėjau žiūrėti jo pravedamos psichoterapijos, bet ir daugiau ligoninės gydytojų – visi žavėjomės, mokėmės, diskutavome.
Nepaisant įvairių profesinių išklausytų kursų, tautinių ar tarptautinių mokymų, A.Alekseičikui nėra lygių – jo psichoterapija visada rezultatyvi.
Kaip ir prancūzų kilmės psichiatro, profesoriaus Pierre Flor-Henry, kuris baigė medicinos mokslus Škotijoje.
Pacientų aptarimas su juo yra it elegantiškas, nepakartojamas, labai įdomus ir vertingas procesas. Jis – asmenybė, įsimylėjusi psichiatriją.
Bet kur pasaulyje atsidarydavo durys, kai parodydavau savą CV ir prof. P.Flor- Henry rekomendacijas.
Profesorius, beje, irgi mokė – mažiau vaistų visada yra geriau.
Nors jis yra klinikinių tyrimų vadovas, bet pirmiausia rūpinosi žmogumi ir kaip jam nepakenkti – tokia pozicija pati savaime yra terapinė, psichoterapinė.
Ką galima lengviausiai padaryti? Išrasyti vaistus, kurių pasirinkimas šiandien didžiulis.
Svarbiau už tai – kaip dirbsi toliau su ligoniu, ko klausi, ką jam sakysi, ką rekomenduosi, ką matysi, kaip sugebėsi įvertinti dinamiką.
„Matai, nuo tavo kalbos kokie pakitimai!“ – profesorius P.Flor-Henry tuoj siųsdavo į savo mokslo laboratoriją, užrašydavo ligonio smegenų žemėlapius ir juose rodydavo kaip keičiasi smegenys nuo gydymo ir gydytojo kalbėjimo, kokia numatoma prognozė ir kodėl...
Paskui mačiau, kad visi psichiatrai toje ligoninėje yra užkrėsti P.Flor-Henry meile profesijai, kuris geba su pasigerėjimu apie simptomą kalbėti ištisas valandas.
A.Alekseičikui sukako 80 metų, bet energijos, proto bei aistros galima tik pavydėti – kaip ir sveikatos bei puikaus atrodymo, pacientų meilės, ištvermės, kuri irgi yra psichoterapinė.
Psichoterapijos skyrius buvo pervadintas į ribinių būsenų skyrių, nors siūlėme jį vadinti A.Alekseičiko skyriumi – taip sako ir kolegos, pacientai, kurie prašo „noriu pas Alekseičiką, o ne būti ribinis“.
Jubiliejaus proga VPSC administracija sukvietė visus į neeilinę, šventinę penkiaminutę, paskui pakili nuotaika buvo perkelta i A.Alekseičiko skyrių, kur prisirinko kolegų, mokinių, pacientų.
Taip pat atvyko psichiatrų, psichologų iš Rusijos, JAV, Lietuvos – visi kalbėjo dėkingumo pagarbos žodžius.
Atėjo daug pacientų – norėjo pasveikinti , padėkoti, viena viešnia panorėjo padainuoti.
Uždainavo labai lėtai, tyliai ir gražiai – iškart visi pritarėm, buvo gera, miela ant širdies – tikras emocijų protrūkis, psichoterapinis seansas.
Visi, kas ten buvo, išėjo geresni, kiek suakmenėję nuo to gerumo, gal net kiek šventesni, kaip mėgsta sakyti mūsų psichiatrijos patriarchas A.Alekseičikas. Ilgiausių Metų!
