Konfliktų priežastimi tapo kaimynų vaikų per garsiai leidžiama muzika. Iš mokyklos grįžę vaikai muzikinį centrą paleisdavo tokių garsu, kad drebėdavo mamos buto grindys. (Kaimynai gyveno pirmame aukšte). Nei televizoriaus pažiūrėti, nei pailsėti. Net ir susikalbėti bute būdavo sunku – reikėdavo šūkauti, kad išgirstum vienas kitą.
Iš pradžių mama bandė su kaimynais kalbėti gražiuoju. Prašymo klausyti muzikos tyliau kaimynai nepaisė. Aiškino, kad dienos metu gali daryti ką panorėję. Nepadėjo ir policija, kurį kaimynų veiksmuose neįžvelgė pažeidimų.
Mamos gyvenimas pavirto tikru pragaru. Kuo daugiau ji skundėsi, tuo garsiau vaikai leido muziką. Kaimynai nesiliovė džiaugtis gyvenimu net ir mamai sunkiai susirgus onkologine liga – smegenų vėžiu. Ėjau, prašiau žmoniškai – liaukites triukšmavę! Žmogus miršta! Jam reikia ramybės! Jokios reakcijos... Lyg bendraučiau ne su žmonėmis – su gyvuliais...
Neseniai dalyvavau šeimos susibūrime. Vos tik susėdus prie vaišių stalo netikėtai pasigirdo garsi užsienietiška muzika. Tas „bumčikų“ garsas buvo toks stiprus, kad net sunku buvo susigaudyti, iš kurios pusės sklinda garsas – ar iš kaimynų, gyvenančių už sienos, ar iš tų, kurie gyvena aukštu aukščiau.
Dalis žmonių, sėdinčių už stalo, tuo pasipiktino – taip garsiai leisti muziką nedovanotina! Tuo metu kiti kaimynų elgesį pateisino: turbut jauni, nori linksmintis. Kas čia tokio? Mes irgi jauni garsiai klausėmės muzikos.
Mane toks požiūris suerzino. Ar jaunas, ar ne – privalai gerbti esantį šalia. Jei jau esi toks didelis muzikos gerbėjas, nei dienos be jos negali, įsigyk ausinės ir klausyk, kol ausų būgneliai sprogs. Versti ir kitus klausytis – mažų mažiausiai nemandagu.
Mano nuomonei pritarė viena iš giminaičių, kuri taip pat kenčia dėl kaimynų, mėgstančių garsiai klausyti muzikos. Sakė, ko tik nedarė, kad išspręstų šią problemą. Ir draugiškai bandė tartis, ir ginčijosi. Niekas negelbėjo.
Galiausiai jaunuolis taip suįžūlėjo, kad net ir išvažiuodamas iš namų visai dienai tyčia palikdavo garsiai grojantį muzikinį centrą – kaimynams paerzinti. Žmonėms ne gyvenimas pasidarė, o tikra tragedija. Nuo trankios muzikos pašlijo nervai.
Taip, pakomentavau, sudėtinga padėtis, – užsienyje tokie muzikiniai teroristai būtų greitai sutvarkyti. Ten net ir mažų kūdikių verksmo neišgirsi, jau nekalbant apie garsų muzikos klausimą. Tik paleistum tokią – tuojau pat gautum baudą, kad maža nepasirodytų.
O pas mus visur netvarka. Ypač kaimuose. Kas ką nori, tą ir daro. Būtų mano valia – neparduočiau žmonėms, ypač jauniems, jokio muzikinio centro, kol tie nepateiktu kaimynų sutikimo, leidžiančio įsigyti tokį prietaisą. Gal pasibaigtų betvarkė?
Ne visi su manimi sutiko. Sakė, būkite labiau tolerantiška. O aš šiuo klausimu negaliu tokia būti. Man vis dar stovi prieš akis mano bejėgiškumas, mirštanti mama ir jos kankintojų šypsena.
O ką šiuo klausimu manote jūs? Jums netrukdo dienos metu garsiai paleista muzika?
Mane, kaip supratote, trukdo. Ir net labai. Mano įsitikinimu, daugiabučiuose nevalia garsiai klausyti muzikos nei dienomis, nei vakarais. Jei žmonėms toks draudimas pasirodytu kvailas ir jie jo nepaisytų – bausčiau. Pirmą kartą nusižengus skirčiau 1000 eurų baudą. Antrą kartą – 2000 eurų. Trečią kartą – 3000 eurų bauda su muzikinio centro konfiskavimu.
Ir valstybei būtų pelnas, ir žmonės ramybė.
