Mano istorijoje – ne tik vaikai, bet ir jų seneliai.
Brolis su žmona buvo susituokę 14 metų, turi tu šaunius ir protingus berniukus, jau nenumaldomai artėjančius prie paauglystės. Esu ir jaunėlio krikšto mama, be galo myliu tą vaiką ir stengiuosi juo rūpintis. Mano tėvai – berniukų seneliai, taip pat be galo myli tuos vaikus, pirmuosius savo anūkus.
Visus tuos metus su brolio žmona buvome gana artimos draugės – aš neturiu sesers (o juk ne apie viską gali ir nori kalbėtis su vyrais), ji – nei sesers, nei brolio. Susitikdavome ir dviese, ir su vaikais (pati auginu kiek jaunesnę porelę), ir visi kartu šeimomis.
Kone kiekvieną sekmadienį visi susitikdavome tėvų namuose – mama džiaugsmingai laukdavo tų sekmadienių, gamindavo krūvas maisto, pirkdavo knygeles ar žaislus vaikams, tvarkydavo namus ir kartais net atrodydavo, kad gyvena tuo sekmadienio laukimu. Būdavo tikrai smagu – vyrai sau, mes, moterys, sau, vaikai irgi rasdavo veiklos vieni ar su seneliu ir močiute.
Puikiai sutariau ir su jos tėvais, žodžiu, kol viskas buvo gerai, buvome tikrai kaip viena didelė graži šeima.
Tačiau nutiko tai, kas nutiko. Brolis po ilgų ir negražių dramų nutarė skirtis, žmona liko su vaikais. Jam liko butas Kaune, jiedu sutarė, kiek jis mokės vaikams kas mėnesį, ji su vaikais išsikėlė į tėvų namus priemiestyje. Brolis nupirko jai apynaujį automobilį, kad būtų patogu vaikus vežti į mokyklą.
Abu dirba, brolis, tiesa – vis daugiau ir daugiau. Gal dėl to ir su vaikais leidžia vis mažiau laiko. O gal tam kažkiek trukdo ir jo naujoji draugė. Nežinau, nelabai noriu gilintis, tik man jis – visada buvo ir bus brolis, pritariu aš jo sprendimams, ar ne.
Pirmus metus po jų skyrybų viskas buvo tarsi neblogai. Ne kartą buvau susitikusi su brolio buvusia žmona. Stengdavausi nekalbėti apie brolį ir tikėjausi, kad nuo aštrių komentarų jo atžvilgiu susilaikys ir ji. Naiviai tikėjau, kad mūsų ilga draugystė verta kažkiek daugiau, nei jų apatiniai, kuriuos ji vis stengdavosi išskalbti man prieš akis.
Kuo toliau, tuo labiau mūsų pokalbiai aštrėjo. Ji nuolat skundėsi, koks jis blogas, kaip jis nesirūpina vaikais, kaip per mažai duoda pinigų, kaip pats puošiasi, perka naują automobilį ir indaplovę, o ji, štai, sėdi su vaikais ir yra palikta vargšė, kuri niekam nerūpi. Stengiausi jai pasakyti, kad taip nėra, kad jis tiesiog gyvena kitokį gyvenimą, nei anksčiau, kad dirba ne tik sau, bet ir vaikams (kai abiem nupirko brangius išmaniuosius, pliusas jam vis tiek nebuvo uždėtas – vien minusai).
Skaudžiausia būdavo tai, kad visa tai nuolat girdėjo ir mano tėvai. Kartais sekmadieniais vis dar susitikdavome pas juos – ji su vaikais ir mūsų šeima. Kartais su berniukais atvažiuodavo brolis – tada jau buvusioji neatvykdavo.
Tik tie mūsų susibūrimai pasidarė niūrūs ir nebesmagūs. Buvusi brolio žmona nuolat tėvams prikišdavo, koks jis blogas. Tai jis nusipirko per brangų daiktą, o ne nupirko jiems, tai jis buvo pastebėtas su gėlių puokšte gatvėje (geriau vaikams batus nupirktų, juk tos rožės tokios brangios, o ir kam gi jas nešė, jei ne naujajai savo meilužei), tai ne laiku susirgo (juk turėjo vaikus pasiimti , greičiausiai su meiluže svarbiau pagulėti buvo). Ir taip toliau, ir panašiai, be galo be krašto.
Mama niekada nepasakė jai nė žodžio. Ji klausydavosi nuleidusi akis ir niekada negynė savo sūnaus jai į akis. Be galo myli anūkus, todėl iš visų jėgų stengėsi susitvardyti ir nieko neatsakyti. Tėvas dažniausiai garsiai atsidusdavo ir greitai susigalvodavo priežastį išeiti į kiemą ar bent jau kitą kambarį.
Aš vis stengdavausi buvusią brolienę įtikinti, kad mes ją mylime, kad ji mums rūpi ir kad man ji – draugė. Nei gyniau brolio, nei pritardavau jai. O viduje kaskart kraujas užvirdavo. Bet visada maniau, kad jų santykiai – ne mano reikalas, abu suaugę žmonės, viską ir išspręs.
Tylėjau, kol nenutiko tai. Kartą po eilinio ne itin smagaus sekmadienio su broliene ir berniukais pas mano tėvus pakeliui namo susigriebiau, kad palikau telefoną. Parvežiau šeimą namo, apsisukau ir grįžau jo pasiimti. Įlėkiau į namus ir tiesiu taikymu nuskuodžiau į virtuvę, kur buvau palikusi telefoną. Mama sėdėjo prie stalo ir raudojo. Balsu. Pasikūkčiodama. Tėvas mindžikavo aplinkui.
Kas? Kodėl? Kas atsitiko? Ar kas mirė? Nebuvau mačiusi tokios palūžusios mamos, todėl vienintelė man kilusi mintis – įvyko kažkas baisaus. Labai išsigandau.
Ji pakėlė į mane akis ir ištiesė man savo mobilųjį. Ekrane mirgėjo krūva brolienės jai rašytų žinučių. Būdama svečiuose ji pasakojo kažką apie tai, kad naujoji draugė brolio draugė jau miega jos lovoje ir kad jai buvo pirkta indaplovė. Žinutėse brolis buvo vadinamas „tuo kuiliu“, „mergišiumi“, „degradu“ ir dar baisiau. Žodžiu, grįžusi namo brolienė nutarė ir toliau pratęsti „pokalbį“ su savo buvusio vyro mama. Gal – pažiūrėkite, kaip jį išauklėjote – ir nenuskambėjo, bet visokie – va, matote, va, pažiūrėkite, jūsų sūnelis... mirgėjo ekrane.
Namo nebeskubėjau – pabuvau pas tėvus, laikiau mamą apkabinusi, kol ji nurimo, prašiau pasistengti nekreipti dėmesio, aiškinau, kad čia brolienės pyktis, ji jaučiasi gerai, jį čia pasėdama – maždaug, jei blogai man, bus blogai jums visiems. Mama tik kartojo, kad jai svarbiausia – anūkai, kad ji bijanti, jog jų pas ją nebeatveš.
Atsisėdusi į automobilį pajutau, kaip manyje verda siutas. Nuvažiavau tiesiai į brolienės tėvų namus. Ten be jokių įžangų ir pasiaiškinimų rėžiau, kad daugiau taip būti negali ir kad ji turi liautis lieti nuoskaudas dėl buvusio vyro mano ir jo tėvams. Pasakojau jai, kaip tėvams sūnus visada liks sūnus, kaip skaudu tai nuolat girdėti mamai, juk pati yra mama, kaip man ji svarbi draugė, bet mums labai nemalonu kaskart girdėti tik skundus ir tą visą pilamą purvą.
Kad tylime, nes norime aštrinti dramos, kad nereikėtų prie vaikų taip kalbėti apie jų tėvą ir dėdę, kad ji, suaugusi moteris, turi suvokti, ką kalba ir kaip elgiasi. Pasakiau daug, stengiausi išlikti rami, bet gal kartais ir pakėliau balsą. Pabrėžiau, kad mano tėvai nežino, jog esu čia ir taip turėtų likti. Net nesakiau, kokią mamą radau grįžusi telefono. Prašiau jos nebeskaudinti nei vaikų, nei jų senelių.
Juk tėvai pensininkai, sveikatos ne geležinės, mama, pasirodo, geria vaistus nuo nervų, tėvas irgi nėra sveikas jaunuolis – turi problemų su širdimi. Kažkuriuo momentu įsiaudrinusi net pasakiau, kad jei nemoka kitaip, tegu išvis pas mano tėvus nevažiuoja.
Ji visą laiką tylėjo. Galiausiai, kai pasakiau viską, tik pasakė: aišku, supratau. „Pagalvok apie tai, džiaugiuosi, kad išklausei. Nenoriu būti jūsų dramų sprendėja, ugnies gesintoja ar kurstytoja. Tai, ką pasakiau, tegu lieka tarp mūsų, prašau. Myliu tave ir vaikus“, – teištariau ir atsisveikinau.
Šis pokalbis vyko prieš Kalėdas. Nuo to laiko brolienė nė karto neapsilankė pas tėvus. Nei viena, nei su vaikais. Berniukai senelius mato itin retai, kai brolis juos atveža kelioms valandoms. Mano mama džiūsta akyse. Tėvas vaikšto nuolat susikrimtęs, kaip žemes pardavęs.
Kelis kartus rašiau brolienei, draugiškai, kaip visada kviečiau susitikti sekmadienį pas tėvus, siūliau ką nors nuveikti su berniukais, kad ji galėtų pailsėti, kviečiau susitikti dviese mieste, kad galėtume apie tai pasikalbėti kaip du subrendę žmonės.
Visi atsakymai buvo itin lakoniški – ačiū, ne, esu užsiėmusi, sergame, turime kitų planų. Bandžiau kalbėtis ir apie tą mūsų pokalbį, bet atsakymai buvo panašūs. Viskas pasikeitė.
Šioje situacijoje mažiausiai galvoju apie save. Taip, man skaudu, kad mano draugė, kurią, atrodo, pažįstu tiek metų, tapo man visiškai svetima. Gaila, tikrai, bet galvoju, kad su berniukais aš vis tiek bendrausiu – nebedaug liko, kai jie patys priiminės sprendimus ir galėsime bendrauti ne tik tada, kai tėvas juos atsiveš pas senelius.
Šioje situacijoje man labiausiai gaila tėvų – vaikų senelių. Jie tikrai siaubingai pergyvena, mama verkia kaskart, kai tik paskambina marčiai ir išgirsta eilinius „kitus planus“ (beje, apie savo pokalbį su ja galiausiai mamai papasakojau, nes nežinoti priežasties, kodėl taip nutiko, jai buvo dar sunkiau).
O man vis dar sunku suvokti, kaip žmogus, mama, gali taip bausti savo vaikus. Kuo čia dėti vaikų ir senelių santykiai, jei ji vis dar pyksta ant savo buvusio vyro?
Tuoj tie vaikai taps paaugliais, tuomet ir jiems patiems daug mažiau rūpės sekmadieniai pas senelius, bet jei kol kad jie noriai važiuoja susitikti su seneliais, su pusbroliu ir pussesere, kam tai slopinti? Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad brolienė vis dar myli tą „niekšą mergišių“, kad be proto pavydi visoms, kas gauna jo dėmesio, kad nepaleidžia ir stengiasi įgelti net per tėvus ar vaikus. Man tai baisu.
O šiandien iš tiesų baisu dėl savo tėvų ir dėl jų sveikatos. Stengiamės dažniau juos aplankyti, skirti daugiau dėmesio ir laiko, sugalvoti kažkokių pramogų. Bet tas liūdesys jų veide... nedingsta, atrodo, net tada, kai jie abu garsiai juokiasi su mano vaikais.
