Tuo metu kaip tik baiginėjau mokslus ir tikrai ne pasimatymai man buvo galvoje, bet draugė užsispyrė, kad privalau su juo susitikti. Pagundė, kad aukštas, gerai sudėtas, protingas, pagarbiai besielgiantis, turintis gerą darbą ir mėgstantis gamtą (o tai man itin svarbu). Tiesa, nemenkai vyresnis, bet čia aš dažniau įžvelgdavau pranašumą, o ne trūkumą.
Ilgai vargusi draugė galų gale išpešė leidimą pasidalinti mano telefono numeriu ir vos po minutės kitos sulaukiau JO skambučio. Balsas pasirodė malonus, o ir pašnekėjome visai smagiai, tad teko pritarti draugės suplanuotam pasimatymui, kuris turėjo įvykti po poros dienų.
Draugė savo gimtadienio proga vyko į užsienį, tad pirmąjį susitikimą suorganizavo taip, kad mes abu ją palydėtume iki lėktuvo, o paskui jau pažintį pratęstume vieni. Man šis variantas visai tiko – nesėkmės atveju svetimame mieste nereikėtų jaustis kvailai.
Taigi, atvykome į Kauną, jis pasitiko mus stoty su didžiausiomis rožėmis. Pabandžiau prisiminti, kiek vyrukų ateidavo į pasimatymus su gėlėmis, ech... Ne tie laikai, ne tie, deja, panašu, kad gėlės išėjo iš mados. O čia ne tik nuostabios rožės, bet dar jomis ir puikiai pasirūpinta – su vandens kapsulėmis, kad nenuvystų, kol abi grįšim, kur kuriai reikia. Koks vyras apie tai pagalvotų? Pamažu pradėjau patikėti, kad draugė ne šiaip sau jį gyrė.
Laiko iki lėktuvo skrydžio dar buvo užtektinai, mes abi Kauno dar nelabai mačiusios, tad mums surengė ekskursiją: pavežiojo po miestą, pasižvalgėme nuo Prisikėlimo bažnyčios terasos. Buvo smagu ir visai nesijautė, kad ką tik susipažinome (didelis draugės nuopelnas). O vyrukas malonus, dėmesingas, lygiai kaip draugė ir buvo sakiusi, net sunku patikėti, kad tokių būna.
Na, bet vos tik atsimojavome su drauge oro uoste, naujojo pažįstamo kuklumas kažkur išgaravo ir kurį laiką net galvojau, ar ne per drąsiai aš čia sutikau pasimatymą pratęsti gamtoje.
Visgi viskas baigėsi laimingai, romantiškai pavaikštinėjome prie Pažaislio vienuolyno palei Kauno marias: nuostabi vieta, pavasaris, paukščių giesmelės ir labai jau meilus kompanionas, mane lyg plunksną vis pakeliantis iki žydro dangaus.
Vakarop palydėjo į traukinį, jame tiesiai prieš stebėjimo kamerą atsisveikinimui padovanojo bučinį – „kad mašinistai pavydėtų“ (toks elgesys man, kukliai ir viešai demonstruotis nemėgstančiai merginai, buvo truputį ir per greitas, ir per ekstremalus).
Atsisveikinom, traukinys pajudėjo... Staiga žiūriu pro langą ir savomis akimis netikiu – ogi mano naujasis pažįstamas automobiliu traukinį vejasi! Susilyginęs su vagonu dar ir kažkokią skepetą pro langą iškišęs mojavo, gaila, kad netrukus traukinys įlindo į tunelį ir palydos baigėsi, bet likusią dienos dalį sėdėjau išsišiepusi kaip jaunas mėnuliukas.
Atrakciją ne tik man, bet ir kitiems keleiviams padarė. Vėliau parašė, kad traukinio mašinistas irgi žiūrėjo, kas čia greta gatvėje dedasi...
Daug metų jau prabėgo nuo to pasimatymo, bet ir dabar linksma pasidaro prisiminus tą dieną.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
