Gana ilgai dirbau Vokietijoje. Atėjo diena, kai nutariau, kad gana, pavargau, laikas grįžti į Lietuvą. Per tą laiką, kol dirbau, susikaupė nemažai daiktų, tad vyras atvažiavo manęs pasiimti automobiliu.
Jau tą pačią dieną senelio, kurį slaugiau, vaikai surengė nedidelį atsisveikinimo vakarėlį. Gražiai pabendravę ir pasivaišinę visi išsiskirstė net nesutemus.
Mano vyras užsimanė išeiti į lauką parūkyti. Užtruko gana ilgai, jau pradėjau jaudintis, kad vokiškai nemokantis ir nesuprantantis vyras kur paklydo.
Galiausiai grįžęs jis papasakojo, kas nutiko.
Išėjęs į lauką, pasirodo, nutarė užsukti į netoliese esančią maisto produktų parduotuvę nusipirkti sau vakarui skardinę alaus, o man – vaisių kelionei. Grįždamas į namus stabtelėjo prie laiptinės durų parūkyti.
Netoliese buvo du paaugliai, gal 12-13 metų vaikai, gyvenantys tame pačiame name, kaip ir mano slaugomas senelis.
Vyras, norėdamas pasirodyti esąs mandagus, vaikams pasiūlė mandarinų. Atsisakę vaišintis ir kažką suburbuliavę šie nubėgo. Po kelių minučių lauke pasirodė, kaip suprato mano vyras, tų vaikų tėvai ir pradėjo jam kažką aiškinti. Vyras pagūžčiojo, gestais parodė, kad nieko blogo nepadarė, tik norėjo vaikus pavaišinti vaisiais, ir apsisukęs nuėjo buto durų link.
Vokiečiai dar pavymui kažką piktai šaukė, bet vyras tik numojo ranka – neva, atsikabinkite nuo manęs. Nieko blogo nepadariau.
Kai išgirdau, kas atsitiko, man pasišiaušė plaukai. Matyt, vaikai, pamatę nesuprantama jiems kalba kalbantį nepažįstamą vyrą su alaus skardine rankoje, kažką jiems siūlantį, nubėgę pasiskundė tėvams. O tie išbėgo gaudyti nusikaltėlio.
Jau lėkiau durų link, norėdama tu tėvų atsiprašyti ir paaiškinti, kas nutiko. Bet vyras sustabdė pasakęs: „Neaštrink situacijos. Jie suprato, kad nieko blogo nenorėjau.“ Ir aš jo paklausiau. Nenuėjau.
Kitą dieną paskambino mano slaugomo senelio dukra ir pranešė, kad vaikų tėvai jai paskambinę pranešė, neva parašė pareiškimą policijai dėl priekabiavimo prie vaikų, ir dabar mes negalėsime išvykti iš Vokietijos, kol neišaiškės tiesa.
Susinervinau – ne tas žodis. Vyras jokių emocijų nerodė. Sakė, šiąnakt nieko nelaukdami išvažiuojame į Lietuvą. Skubiai sukrovėm daiktus į automobilį ir pajudėjome namų link.
Visą kelionę, kol važiavome per Vokietiją, drebėjau kaip klevo lapas. Žinojau, kad mūsų automobilio numeriai yra nufotografuoti. Bijojau, kad kur nors sustabdys policija, sulaikys vyrą ir mane, konfiskuos automobilį. Ypač baisu buvo kertant Vokietijos ir Lenkijos sieną.
Tačiau niekas mūsų taip ir nesustabdė. Neramu buvo važiuojant ir Lenkijos keliais. Atrodė, kad mus vis dar kažkas vejasi. Ramiau atsidusome tik kirtę Lietuvos sieną. Buvo jau namuose. Žinojome, kad savi mūsų nenuskriaus.
Dar kelis mėnesius neramiai laukėme kvietimo į policiją. Bet istoriją baigėsi gana laimingai. Vėliau išsiaiškinome, kad tų vaikų tėvai policijai visgi nepasiskundė, tiesiog mus pagąsdino.
Po šios istorijos mano vyras sakė daugiau niekada niekur nevaišinsiantis vaikų, ypač užsienyje. Baisu ir man dabar ką nors kam nors siūlyti. Ir ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.
Ką gali žinoti, kaip sureaguos vaikai ir jų tėvai. Ot laikai atėjo. Žmogus žmogui priešas pasidarė. Baisu net ir gyventi.
