„Stilisto kančia“
Aš svajojau apie tobulas vestuves. Jas organizuojame pavasarį. Nei per dideles, nei per mažas – apie 30 žmonių. Nei per kuklias, nei per prabangias – vienos dienos šventė su pietumis ir šokiais.
Vedėjo nereikia, svarbu, jog būtų muzika ir fotografas. Atrodė, turėtų būti taip paprasta...
Viskas prasidėjo renkantis suknelę. Užeini į vieną saloną, į kitą... Netenkina nei vaizdas, nei kaina. 650 eurų – suknelė, kuriai pritaikyčiau pavadinimą „stilisto kančia“. 1800 eurų – jau įmanoma būtų apsivilkti ir nesigėdyti...
Žodžiu, jeigu nori, gali ką nors gana kuklaus rasti didelėse prekybos vietose už gana prieinamą poros ar kelių šimtų eurų kainą. Kitas variantas – pirkti paprastą, ne vestuvėms skirtą, bet dailią baltą suknelę.
Geriausia yra ta kategorija parduotuvių, kurios kainų iš viso neskelbia. Internete yra kiekvienas salone esančios suknelės modelis, bet – staigmenėlė! – nė vienos kainos. Kodėl?
Nes klientui reikia, kaip rašoma jų puslapiuose, „teirautis asmeniškai“. Tai pats bjauriausias būdas bandyti gauti dėmesio ir abejoju, ar jis apsimoka. Nes aš, kaip ir daugelis mano pažįstamų, pamatę, kad parduotuvė neskelbia kainų, tiesiog joje nebeieškome.
Kainos auga valandomis
Dar vienas diskusijų klausimas, tai vokelis. Kunigui priimta duoti vienokią auką vienur, kitokią – kitur...
Vienos prapijos bažnyčioje, kai pasiteiravau, apie auką, kunigas man pasakė: „Vaikeli, nereik tų pinigų – ateikit ir sutuoksiu! Jei nori, simboliškai kelis eurus palik per mišias, daugiau nieko nereikia.“
Gaila, bet vestuvėms išsirinkome kitą vietą, o ten jau kainos kainytės... Nesitikėjau, kad bažnyčioje patartą ir taip nemenką aukos sumą, mamos ir močiutės savo kalbomis išpūs iki keliašimtinių lubų.
Ką ir bekalbėti apie gėrimus bei maistą... Visose kavinėse, vos išgirdę, kad ne šiaip užsakome salę renginiui, o vestuvėms, administratoriai prideda procentą, papildomų sąlygų ir kitų.
Netgi su nedideliu skaičiumi žmonių už 5000 eurų vargiai prasisuksi... Suma vis tiek arėja 10-ies link.
Kadaise skaičiau interviu su vestuvių organizatore ir ji, pasakodama apie kainas, sakė: „Už 10 tūkst. eurų vestuvių dar nesu dariusi, bet jei reikėtų, padaryčiau ir už tiek.“
Tada man susišvietė, kad ji už tiek daug nėra dariusi, o dabar suprantu, kad turėta omenyje už tiek mažai.
Nuoširdžiausiai linkiu stiprybės visoms nuotakoms ir jų ištikimiems jaunikiams. Linkiu jos ir sau!
Tikiuosi, pavasarį jau būsiu laimingai ištekėjusi ir dar nesudeginusi viso bendrai pradžiai skirto biudžeto.
Ne veltui dabar kartais norisi spjauti į viską ir susituokti tik su liudininkais...
