Jaučiu, kad jo rankos judesys nuo vairo iki nosies ir atgal pradeda erzinti. Kelias dar ilgas. Visą kelionę stebėti, kaip kitas krapšto nosį, menkas malonumas.
Neištveriu ir pasakau: „Būkite malonus, liaukitės krapštęs nosį. Tai labai nemandagu.“
Mano manymu, kiekvienas, gavęs panašią pastabą, susigėstų ir atsiprašytų. Jaunas vairuotojas tik nusikvatoja: „Atsipalaiduokite, ponia! Nieko blogo nedarau. Nosies, kaip ir kitų kūno dalių, krapštymas yra normalus fiziologinis procesas.“ Ir, pravėręs langą, nuo piršto nukrato porciją nešvarumų.
Fui... Nusisuku, kad nematyčiau pasišlykštėjimą keliančio vaizdo.
Po kurio laiko vairuotojas liaujasi ir atsisukęs į mane pradeda diskusiją.
„Ponia, – sako, – kodėl jūs tokia susikausčiusi? Šiais laikais niekas nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas. Visos tos jūsų taisyklės yra sovietmečio atgyvena. Šiais laikais jaunimas į viską žiūri paprasčiau. Nori – nosį krapšto, nori – čiaudėja, kosėja ar orą gadina – niekam tai nerūpi.“
„Kaip gali nerūpėti? – nustembu. – Jūs norite pasakyti, kad ir savo merginos akivaizdoje tą patį darytumėt? Vietoje manęs šalia jūsų sėdėtų panelė, ir jūs taip pat krapštytumėt nosį pirštu?“
„Kodėl ne? Aišku, krapštyčiau, – ramiai užtikrino jaunuolis. – Žmogų reikia priimti su visais trūkumais ir privalumais. Man matant mano panelė pati nesigėdija nei nosį pasikrapštyti, nei nusilengvinti. Kas čia tokio?“
Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Baisu, kokia gėda!
„Ko čia gėdytis? – jaunas vairuotojas nuoširdžiai nesupranta mano nuostabos. – Natūralus procesas neturi kelti nei gėdos, nei pasišlykštėjimo. Taip gamtos surėdyta, kad žmogui kartais reikia nusilengvinti.“
Taip, sutinku, reikia. Bet derėtų tą daryti privačiai, niekam nematant. Negalima nusiristi iki gyvūnų lygio.
Jaunuolis su manimi nesutinka. Kategoriškai.
Besiginčijant prisiminiau istoriją, kurią nutariau papasakoti vaikinui turėdama vilties, kad ji taps pamokanti. Pasakoju.
Pažinojau pasiturintį verslininką. Tikrą intelektualą. Jo žmona kartą man prasitarė, kad jis darbe niekada nesinaudoja tualetu. Maža to – niekam net neprisipažintų, kad ten nori. Arba kentės iš paskutiniųjų, arba lėks į tualetą kitame pastate.
Net ir būdamas namuose, jei tuo metu netoliese yra kas nors iš šeimos narių, ypač žmona, prispyrus reikalui niekada neužsuks į tualetą, esantį už kelių žingsnių – visada nusileis į rūsį, kur šalia pirties įrengtas kitas tualetas.
„Matote, – atkreipiu jaunuolio dėmesį, – koks tai kultūringas žmogus? Saugo savo, žmonos ir kitų šeimos narių orumą ir privatumą. O jūs, jaunimas, kaip žvėriukai – visos nedorybės, kaip sakoma, „ant akių“. Jokio supratimo, kas yra gerai, kas blogai. Jokių moralinių ribų. Toli su tokia filosofija tikrai nenuvažiuosi.“
„Sovietinis mąstymas, – išklausęs pasakojimą, nusižvengia jaunuolis. – Atgyvena. Gyventi reikia tik savo malonumui nebijant ir nieko nesigėdijant.“
Nepritariau jo nuomonei. Vargu, ar jaunuolis suprato, ką norėjau pasakyti. Nes jau per vėlu jam ką nors aiškinti...
