Antrajam sūnui pasisekė mažiau. Jo krikšto mama tapo mano buvusi bendradarbė, su kuria tuo metu, kaip atrodė, buvome gana artimos, o krikšto tėčiu – jos tuometinis draugas.
Krikšto mamos dėmesiu antrasis sūnus pasidžiaugė tik pirmus tris gimtadienius – vėliau su ta moterimi mūsų bendravimas nutrūko, ji pakeitė darbą ir persikėlė į kitą miestą. Krikštatėvis apskritai savo funkciją atliko tik per pačias krikštynas – netrukus po to su mano bendradarbe jie išsiskyrė, ir tiek jį tematėm.
O viskas galėjo būti kitaip. Mes gana artimai bendraujame su vyro pusbrolio šeima, netoli gyvename. Tai išties pavyzdinga šeima – abu mieli, padorūs žmonės, sąžiningi Lietuvos piliečiai. Trys vaikai – vienas jau studijuoja universitete, kiti du – paaugliai. Mano vyro pusbrolis kiek vyresnis, kai mes susipažinome, jie jau buvo susituokę ir visada buvo mums tobulos šeimos pavyzdys.
Tad visai nekeista, kad, ieškodami antrajam sūnui krikštatėvių, pirmiausia kreipėmės į juos. Net neabejojome – jie neatsisakys. Ir štai tada sužinojom šeimos paslaptį.
Pasirodo, mano vyro pusbrolio žmonai ši santuoka – antra. Pirmoji, trukusi vos metus, buvo su jaunystės meile vos tik baigus mokyklą. Jaunuoliai akivaizdžiai buvo nesubrendę santuokai, tuokėsi vedami aistros ir jaunatviško entuziazmo, o galbūt ir noro kuo greičiau patekti į „suaugusių pasaulį“.
Bėda ta, kad ta santuoka buvo bažnytinė. Ir su mano vyro pusbroliu jie, nors ir kiekvieną sekmadienį vaikščiodami į bažnyčią, gyveno bei trijų vaikų susilaukė civilinėje santuokoje. Anot bažnyčios – nuodėmėje. Ir ta nuodėmė neišperkama, galios tol, kol mirtis juos išskirs, mat jie patys tikrai vienas kitą myli ir nutraukti savo „nuodėmingo“ gyvenimo neketina.
Apie šią situaciją kalbėjomės su kunigu, bet jis buvo kategoriškas – vyro pusbrolio šeima krikšto tėvais būti negali. Prisipažinsiu, verkiau dėl tokios neteisybės.
Neseniai perskaičiau interviu su konservatoriumi, šeimos vertybių gynėju Žygimantu Pavilioniu. Po 25 bendro gyvenimo metų jis paliko žmoną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Ir šis vyras drįsta sakyti, kad „tikrai sieks bažnytinės ištuokos“, mat jam svarbu, kad su nauja moterimi taip pat galėtų susituokti bažnyčioje.
Kaip žinoma, bažnyčia porų neišskiria – tai, kas vadinama ištuoka, yra santuokos pripažinimas negaliojančia, t. y. pripažinimas, kad ji negaliojo nuo pat pradžių, nes buvo sudaryta kažkaip ne visai teisingai... Taigi, gerbiamas politikas sieks įrodyti, kad 25 jo santuokos metai buvo melas, ir kad jo 4 vaikai gimė tame mele.
Mano vyro pusbrolio žmona savo pirmąją santuoką laiko klaida, bet pavadinti melu jai nepasiverstų liežuvis. Tada tuokiantis abu jaunuoliai nuoširdžiai tikėjo, kad tuokiasi kartą ir visam gyvenimui. O vėliau jau išėjo taip, kaip išėjo. Kas nepadaro klaidų.
Bet mano akyse ji – daug garbingesnė už tą, kuris bet kokia kaina, net pažemindamas savo paties vaikus, siekia išsiskalbti apatinius nuo bet kokių savo praeities pėdsakų, tarsi tai jį padarytų geresniu žmogumi.
